Lino Podiriakos instaliacija „Tylos laukas“

Kovo 7–20 d. Užupio meno inkubatoriaus projektinėje erdvėje „Kalnas“ (Krivių g. 10). Atidarymas – kovo 7 d. 18 val.

Linas Podiriaka – dailininkas tapytojas, Vilniaus dailės akademijos absolventas vien tapyba neapsiriboja. Jį domina įvarios meno rūšys, o ši instaliacijos paroda dar kartą įrodo, kad kurtumas nėra kliūtis išgirsti pasaulio spalvas bei formas ir išsakyti jas savo kalba. Jeigu reikia – išrėkti.

„Darbe – instaliacijoje „Klausau“ naudojau sovietmečio laikų telefonų ragelius su nutrūkusiomis vielinėmis spiralėmis. Telefonų rageliai su kabančiomis nutrūkusiomis spiralėmis buvo tarsi nutrūkęs ausies klausos nervas jungiantis smegenimis.

Ir dabar dažnai jaučiu savo delne senąjį telefono ragelį, kuris man primena vaikystę. Buvusi mamos klasiokė mums atvėrė buto duris į kambarį antrame aukšte. Prisimenu vertikalias medines lentynos ant sienos, koridoriuje prie veidrodžio stovėjo ryškus baltas pusiau pilkas stambus naminis telefonas  su skaičių ratuku, ant kurio gulėjo ragelis. Pažvelgęs  į save priešais, veidrodyje tarsi persikūnijau į girdintįjį ir paėmęs telefono ragelį pridėjau jį prie ausies. Krikšto mama ištarė man  gestais „alio“. Aš bandžiau ištarti į ragelį „alio“. Telefono ragelis prie mano ausies netolygiai išliejo visai ne tokį garso ritmą, aš jo nesupratau, bet vis tiek tarsi girdėjau per veidrodį. Visi šaukė, kad „pi pi pi“. Aš jų nesuvokiau taip šaukiančių, bet kažkas ritmiškai derėjo su mano širdies plakimu. Tai buvo garsai, kurie sužadino mane per klausos nervą.

Gyvenimas tyloje, kai ryte atsibundu be garsų, man niekas netrukdo, tada,  kai  mano tėvai jau juda triukšmaudami su reikalais. Virtuvėje man irgi tyla, nesvarbu, kad ten viskas juda, verda, garuoja. Ragelio pypsėjimas sukeldavo gerą nuotaiką, nes signalas masažavo klausos smegenis. Ateinat į svečius ar išeinat aš visada bėgdavau prie telefono ragelio, tarsi imituodamas kažkokį tikrą gyvenimą. Vienos kaimynės vaistininkės telefonas buvo su skaičių klaviatūra, ir dėl to jis man atrodė labai gražus. Aš visada griebdavau telefono ragelį, o vaistininkė juokdavosi, dėl to, kad suprato, kad aš pasiilgęs išgirsti kitokį garsą, nes šito ragelio signalas buvo daug švelnesnis. Vos vos jausdavau savo klausos nervų, kad garso tonai buvo skirtingi kiekviename telefono ragelyje.

Iš šių prisiminimų ir kilo šio pirmo mano instaliacinio darbo idėja. Jis buvo eksponuotas studentų parodoje J. Vienožinskiui atminti Rokiškyje. Šioje instaliacijoje – telefono rageliai su nutrūkusiomis spiralėmis be telefono stovų kabantys balto fono mirtingos tylos erdvėje. Visų ragelių spalvos yra skirtingos nuo baltos iki juodos, kas priminė, kad garso tonai būna skirtingi. Rageliai negyvi be elektros srovės, nes ji – tarsi klausos nervas.

Šiuo darbu pirmą kartą pabandžiau išlipti iš tapybinės plokštumos ir tarsi pajutau, kad erdvė, kurioje gyvenu siūlo save išnaudoti mano idėjų raiškai. Konkretus daiktas, neturintis funkcinės vertės, tapo simboliu mano kurtumo ir vaikystės prisiminimų išraiška.

Po darbo „Klausau“ sekė darbas „Lempų košė“ – tai neveikiančių lempučių, kurios tikros, bet perdegusios, košė. Šiuo darbu norėjau parodyti, jog lemputės nebuvo tyčia sugadintos – tai tarsi atitikimas mano klausai, kurios aš irgi pats sugadinti negalėjau. Perdegusios lemputės atkurti, kad ji pradėtų šviesti vėl, neįmanoma, kaip ir atstatyti klausą ir girdėti.

Kai buvau mažas, tėvas tvarkė šviestuvą. Aš iš jo pasiėmiau lemputę, kuri iškrito iš rankų, bet nesudužo. Lempoje iš karto nutrūko volframo siūlelis. Nesupratau kodėl ji po to nebešviečia? Tėvas man paaiškino. Dabar mano „Lempų košėje“, prisimindamas tą lemputę, įsivaizdavau save tarsi būčiau tų lempų vakuume. Tarsi gyvenčiau stiklo gaubto tyloje be šviesos. Daug kas nesuprato, ką aš norėjau pasakyti tomis lempomis, o paslaptis buvo lempų viduje.

 Paskutiniame darbe „Tylos pašnekesiai“ noriu parodyti begarsius, negirdimus garso žaidimus – susirašinėjimus su dėstytoju, draugais, kitais žmonėmis. Per laiką prisikaupė krūvos sąsiuvinių, popierių, kuriuose „kalbėjomės“ – aiškinomės su darbo vadovu mano idėjas, darbus. Daug iškeliavo į šiukšlynus… Staiga susimąsčiau, kad šie „popiergaliai“ yra mano gyvenimo ženklai, o kartu ir daugelio kurčiųjų. Šią materiją – popierius ir tekstus norėjosi pakabinti erdvėje. Mane supa garsų ir žodžių tornadas. Savo gyvenimo kasdienybėje be paliovos regiu garsus ir parašytus žodžius. Raidės ir užrašai man yra priemonės kalbėti ir bendrauti su kitais žmonėmis. Šiuos susirašinėjimų lapus, kaip kokį debesį, susikabinau savo studijoje ant baltos sienos. Debesies forma tarsi sako, kad visa tai būtą. Lapų spalvos įvairios: išblukusios, gelsvos, pilkos – tik žodžiai juose konkretūs. Jie mūsų pokalbiai, mąstymai apie mano kūrybą ir gyvenimą.“ (L. Podiriaka)

Linas.plakataPLAKATASi (1)