Sindromai ir cituojamos sielos. „Art Vilnius’ 19“

Gegužės 30–birželio 2 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO (Laisvės pr. 5, Vilnius).

Užupio meno inkubatorius šių metų „Art Vilniaus“ auditorijai prisistato su dviejų savo rezidentų – tapytojų Tado Tručilausko ir Birutės Zokaitytės darbais. Atraminėmis figūromis pasirinkę Kupidoną ir Mėlynbarzdį, šie autoriai įtraukiažiūrovą į atpažįstamus mitologijos bei pasakų kontekstus ir veda gilyn į pačius asmeniškiausius pasąmonės prieangius.

Tadas Tručilauskas, tarsi atlikdamas šamano vaidmenį, savo kūriniuose kuria vizijas, miražus, o gal net visai kito pasaulio pranašystes. Atspirties tašku laikydamas fotografinį atvaizdą, tapytojas tyčia laužo tradicinio žanro, struktūros ir stilistinio vientisumo rėmus, gretina ir žaidžia klijuodamas skirtingų idėjų ir kontekstų dėlionę.

„Soul removal, featherweight“ buvo kuriamas būtent tokiu principu. Susipynę mitologiniai motyvai su asmeniniais išgyvenimais, kultūrinės citatos su kasdienio gyvenimo elementais, taip pat skirtingos tapybos technikos, net potėpių storis – visa tai kuria daugiasluoksnį vaizdinį.

Pagrindinė paveikslo figūra – Kupidonas, kurį mama Venera, laikydama ant rankų, moko dievų išminties. Kupidonas – pats savaime daugialypis personažas, iš Veneros paveldėjęs meilės, iš tėvo Marso – karingas savybes. Sujungdamas šiuos du gana skirtingus polius Kupidonas šaudo meile, jo strėlės sužeistas žmogus pamilsta.

Birutės Zokaitytės darbas „Mėlynbarzdžio sindromas“ nėra klasikinės K. G. Jungo psichoanalizės metodu analizuojamos pasakos apie Mėlynbarzdį naratyvas – greičiau tai kantrus ir jautrus autorės santykio su savimi, savo gyvenimiškuoju moters vaidmeniu, analizė bei preparacija.

Dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė pastebi, kad kūrėja preparuoja labai skausmingą temą, tarsi ant kušetės pas psichoterapeutą iškloja mums vaizdinių pavidalu visą terapijos, susivokimo bei sveikimo procesą.

„Taip, tema išties labai jautri, bet menininkė savo darbuose nestokoja ir žavios ironijos, net farso elementų, duodama mums ne tik „nušiurpti“, bet ir gana sarkastiškai nusikvatoti.

Kartais naudodama gotikinio pasakojimo elementus, horror movies klišes, gausiai pridėdama autobiografinių artefaktų, Birutė Zokaitytė sukuria pilnavertį daugiadimensį pasakojimą, atlieka daugiabriaunę analizę, ieškodama, kaip išsivaduoti, pagyti nuo kartais mūsų pačių susikuriamų tabu, praplėšti varžantį kokoną, keistis ir eiti toliau jau nebe prisukamų idealių lėlių maršo žingsniu, o taip, kaip norisi sau pačiai.“ (V. Brazauskaitė-L.).

Birutė Zokaitytė, ,,Mėlynbarzdžio sindromas''  ( Lunaparkas)
Birutė Zokaitytė,,,Mėlynbarzdžio sindromas  ( Lunaparkas)’’