A. Mitinas: „Pažinimas nėra nei gyvenimo, nei kūrybos tikslas“

Birželio 19 d. UMI „Kalno“ projektinėje erdvėje atidaryta Artūro Mitino tapybos paroda „Patyrimo horizontas / raw power“.

Artūras Mitinas, 2016 m. baigęs magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, yra aktyvus parodų dalyvis. Tai tapytojas, kuriam svarbus tiesioginis gamtos stebėjimas, suteikiantis galimybę įsiklausyti į save. Jo tapyboje svarbus santykis, kuomet motyvas nėra pasitelkiamas kažką pasakyti ar į kažką nurodyti, o į jį yra įsijaučiama.

Dėl to svarbūs tampa repeticija, serijos, kartojimai – atskleidžiantys vis kitas motyvo puses, pripildantys jį turinio, kuris tapyboje atgimsta dėl vaizdinio svetimybės ir potencialo. Šia prasme visa tapyba tėra etiudai – mąstymas, ieškojimas. Nėra jokių paveikslų.

Dėl priėjimo, pagrįsto repeticijomis ir ciklais, tapyba artėja prie muzikinių kategorijų. Motyvai tampa kompozicijomis, kurių prasmė yra vaizdinio-pojūčio tiesumas, galimybė šviežiai jausti bei naujai patirti.

Daug kartų tapomas vaizdinys „prisirpsta“ tarsi lygiadienio taške: kupinas neišsakytos galimybės, apvalytas nuo inertiškų reikšmių, ištrauktas iš antropocentrinio požiūrio taško ir atvertas pojūčiui. Tapytojas, jausdamas tam būtinybę, leidžiasi į paiešką, orientuotą į juslinę percepciją, kuri atsiskleidžia peržengiant konstruktyviąją darbo pusę, artėjant prie improvizacijos.

Norėdami apie autoriaus kūrybą sužinoti daugiau, uždavėme jam keletą klausimų (kalba netaisyta).

 

Kaip ir kada pajutote, kad esate tapytojas?

Kažkada galvojau apie tai: vaikystėje mėgau piešti, „gražiai“ piešiau, todėl buvau skatinamas tai daryti toliau, todėl, štai, dar labiau pamėgau piešti… Dailės mokykloje scenarijus toks pat, akademijoje – toks pat. O kas, jeigu aš esu tiktai laimingų atsitiktinumų, tam tikrų gebėjimų, paskatinimų, palaikymų ir savojo egocentrizmo „auka“? Kas, jeigu aš tik aplinkybių auka?

Juk tai, kad kažką gali, dar nereiškia, jog būtent tai ir turi daryti. Reikalingas kažkoks patvirtinimas, galvodavau. Tačiau patvirtinimas ateina ne iš išorės, o iš vidaus. Man jis ateina, kada įsijaučiu, kai visą mano dėmesį patraukia idėja, vaizdinys ar  jausmas. Kuomet pavyksta įsitraukti. Tuomet abejonei nėra nei vietos, nei laiko. O visas kitas laikas yra tinkamas abejonėms ir svaičiojimams.

Savo tapyba griaunate nusistovėjusias formas ir normas. Kokias ir kaip? Šis maištas kyla iš nuobodulio ar noro pažinti?

Formos ir normos yra tai, kas mums leidžia judėti, net jeigu savo judesiais mes jas paneigiame. Kuriant, tapant apie tai galvoti nereikia. Tačiau apibendrinus, vis vien egzistuoja kažkokia atsakomybė, kuri neleidžia „atsiduoti“ estetiniam jausmui, skoniui ir t.t. Viskam, kas remiasi įpročiu bei inercija. Nes tai po truputį virsta kažkuo panašiu į „common sense“ – savotiška švelnia priespauda ir guodžiančiu ignoravimu.

Apie nuobodulį – aš jo nemėgstu. Nei savyje, nei kituose. Na, o pažinimas eina greta kūrybos kaip ir greta gyvenimo, bet tai nėra nei gyvenimo, nei kūrybos tikslas.

Kokią renkatės tapymo techniką ir kaip ji padeda išpildyti idėją? Kas jūsų darbuose yra svarbiausia?

Nežinau, aš tiesiog tapau. Man nepavyksta išsemti aliejinės tapybos galimybių… Atvirkščiai, atrodo – vis daugiau galima padaryti. Kuo labiau apsibrėžiu tame, ką darau, tuo stipresnis ir ryškesnis priešais mane iškylančio iššūkio jausmas. Bent jau dabar taip yra.

Jokia kita „medija“ neleidžia taip sugauti šviesos, kaip tapyba aliejiniu dažu. Jeigu tai pavyksta, pojūtis yra labai tiesioginis, pasakykim taip. Vaizdinys pats tampa išgyvenimu (ne tik tapytojui). Geras jausmas yra prie to priartėti. Galbūt čia aš atsakiau į jūsų klausimą, kas mano darbuose yra svarbiausia.

Kiek laiko tapote paveikslą?

Įvairiai. Tai gan sudėtingas dalykas. Kartais, atrodo, juos galima tapyti be galo. Kartais gerai, kai tenka juos atidėti (pvz, esi kam nors ką nors pasižadėjęs, turi dead-line’ą) ir vėliau džiaugiesi dėl to, kas juose pasiliko. Kartais gerai yra jų nepaleisti iki „galo“ – iki kol kažkas įvyksta. Kartais nieko neįvyksta. Po truputį išmoksti pajausti, kuomet reikia eiti tolyn, o kuomet paleisti. Bent jau dabar atrodo, kad po truputį to išmokstu.

Kas gimsta anksčiau: eskizas ar idėja? 

Dėl idėjų… Galbūt  aš išsinešiau iš VDA tam tikrą „priespaudos“ pojūtį sąsajoje su darbo planavimu. Su tuo, jog viską reikia numatyti, būti suplanavus, apsvarsčius. Jaučiau nepakenčiamą reikiamybę „legitimuotis“, apsibrėžti, apsištampuoti. Matyt, man neužteko humoro jausmo iš viso to pasijuokti. Nors buvau pasiryžęs juoktis. Visa tai buvo pernelyg arti ir pernelyg kondensuota. Taigi, ėmiau viską „į širdį“. Ką jau, ką jau. VDA ir širdys.

Manau, jog man šios kvailystės turėjo savotiškos įtakos kūryboje – atsitolinant nuo kontekstualizmo ir visokio ‘idėjinio instrumentalizmo’. Tačiau tai tik prisidėjo prie reikiamybės betarpiškesniam priėjimui tapyboje. Tai tik sustiprino mano paieškos radikalumą, akcentuojant ir susitelkiant ties „išėjimais“ iš minėto apibrėžtumo. Kaip kad vyresnės kartos menininkų kalbos atspindi tam tikrą reaktyvumą jų studijų, jų jaunystės metais vyravusioms normoms, taip, matyt, nutiko ir man. Tačiau aš norėčiau būti laisvas nuo „reakcijos“. Norėčiau daryti tai, kas man patinka, ir tiek.

Idėjos iš tikrųjų yra kas kita nei užsiangažavimas konkrečiam diskurse (privatizuojant savo dėmesio laukus). Jų yra įvairiausių. Medijos tam ir yra, kad jas medijuotų (o ne atvirkščiai), nes kai kas yra prieinama vien tapybinėmis priemonėmis arba vien muzikaliai ir t.t.

Eskizas dažniausiai ir yra idėja. Idėja tolimesniam darbui. Tačiau tai gali būti atspirties taškas, o ne būsimo darbo schema. Ir būtent ši galimybė kaitai pastaruoju metu man nemažai reiškė.

———–

Paroda „Patyrimo horizontas / raw power“ veiks iki rugpjūčio 19 d. (Užupio meno inkubatoriaus projektinė erdvė, „Kalnas“,  Krivių g. 10A, I–V 10–18 val.).

arturas mitinas3
arturas 4
arturas mitinas1
arturas mitinas2