M. Margevičius: „Keramika – vienas iš būdų čiuopti esmes“

Martynas Margevičius – Vilniaus dailės akademijos absolventas keramikas, Užupio meno inkubatoriaus jaunųjų menininkų parodų ciklo dalyvis, liepos 7 d. pristatantis pirmąją savo darbų ekspoziciją „Nežinia”. Parodos tema pasirinkęs šį filosofinį konceptą autorius kviečia žiūrovą išeiti iš įprastos žinojimo iliuzijos ir leisti sau patirti pirminę, natūralią ir gana bauginančią sąmonės būseną – nežinią. Apie ją ir iki šios idėjos atvedusį kūrybos kelią kalbamės su pačiu Martynu.

 Kaip atsidūrėte ten, kur esate? 

Kūryba visada lydėjo mano gyvenimą. Tėvas užsiima medžio skulptūra, todėl dar vaikas būdamas mokiausi iš jo. Tokiu būdu ir brėžėsi mano gyvenimo kelio kryptis. Žinoma, iš pradžių toji kūryba tebuvo bandymas kažką atkartoti, pavaizduoti tai, kas gražu – gražiai nupiešti, nutapyti, išdrožti iš kaladės kažką, kas žiūrinčiam sukeltų estetinį pasigėrėjimą. Tik vėliau darbuose atsirado kažkokia prasmė, šioks toks gylis.

Kodėl keramika?

Baigęs mokyklą įstojau į architektūrą, baigiau pusantro kurso ir sustabdžiau mokslus. Darbas su kompiuteriu nebuvo tai, ko man norėjosi – buvau įpratęs prie artimesnio santykio su medžiaga dirbdamas su medžiu, akmeniu, tapydamas. Gana nesunkiai apsisprendžiau stoti į keramiką ir išbandyti savo jėgas ten. Nenusivyliau, nes molis yra labai gyva medžiaga, per jį jaučiu tiesioginį kontaktą su formos plastika, be to, jam būdingas ir stebinančiai platus technologinių galimybių spektras.

Šiemet atsiėmiau keramikos bakalauro diplomą. Parodoje „Nežinia“ eksponuojami darbai yra mano studijų metų rezultatas. Tai pirmoji paroda, žyminti mano, kaip keramiko, kelio pradžią. Žinoma, studjuodamas neturėjau visiškos laisvės, tam tikras gaires nurodė dėstytojai, turėjau atsakyti į tam tikrą temą, taip pat ir technologiškai įvaldyti medžiagą. Savaime suprantama, šioje srityje dar daug kur turiu tobulėti.

Ar keliate sau išankstinius kūrybinius reikalavimus, ar kurdamas labiau pasiduodate meditacijai?

Mano kūryba visada prasideda nuo ilgų apmąstymų. Tai ne visada matosi paviršutiniškai žvelgiant į kūrybos rezultatą. Prieš kurdamas užduodu sau klausimą – o ką kurti yra verta? Kas yra svarbu ir reikšminga? Atsakymo ieškau stebėdamas aplinkinį pasaulį, žmones, neišvengiamai ir save. Atsisakau subjektyvaus vertinimo, į savo patirtį, jausmus, mintis žvelgiu kaip į dokumentą ir analizuoju, keliu klausimą – kodėl ir kaip yra būtent taip, kaip yra? Stengiuosi atrasti fundamentalius, bendražmogiškus dėsnius. Bandau apčiuopti žmogaus būties esmę, jo santykį su aplinka, pasauliu – kas yra žmogus ir koks tas jo pasaulis ir kodėl jis yra toks, ir koks jis dar galėtų būti. Ir tada atsiveria begalybė. Suradęs tam tikrą idėją, ieškau jos atvaizdavimo ar įgyvendinimo būdų, pasitelkiu gamtos formas ar jų interpretacijas, suteikiu joms kitokį kontekstą ir sukuriu naują simbolinę reikšmę. Kodėl gamtiška forma? O ar gali būti ne gamtiška forma? Ką daugiau mes be jos turime? Gamta yra viskas –  Kosmosas ir Begalybė su visomis joje telpančiomis formomis ir reikšmėmis.

Ką turi žinoti Jūsų „Nežinios“ lankytojas?

Mano darbas – abstrakčios biomorfinės formos – simbolizuoja pačią nežinią. Tai objektai, kurių paskirties neįmanoma atspėti metus greitą žvilgsnį, formos niekam nepritaikomos, gamtiškos, netgi šiek tiek gyvos. Akmenį primenantis paviršius suteikia ilgaamžiškumo įspūdį, tarsi objektai būtų senesni už žmogų gal net tūkstančius metų. Paviršiuje matomos juodos skylės, atsiveriančias į paslaptingų formų vidų, užduodančios klausimą – „kas slypi viduje?”. Deja, tamsa viduje aklina, ir ką nors įžiūrėti beveik neįmanoma. Tie, kas susidomi ir išdrįsta patyrinėti šiuos objektus iš arčiau, paimti juos į rankas, pajus ir išgirs viduje judančius objektus. Tyrinėjant kinetiniu-akustiniu būdu galima tik bandyti suvokti skirtingas jų forams, dydžius, nuspėti judėjimo kelią. Taigi savo darbu aš kuriu nežinią ir leidžiu žmogui su ja susidurti, pažinti bei tirti.

Kas yra nežinia? Per kokią perspektyvą žvelgiate į šį objektą?

Nežinia yra pamatinė žmogaus būsena. Nuo pat pradžios pasaulis žmogui buvo netikėtumų pilna, chaotiška erdvė. Begalė nepažintų daiktų ir reiškinių, neturinčių nei paaiškinimo, nei pavadinimo. Žmogus bando viską dėlioti į vietas, ieško tam tikrų dėsnių, taisyklių, bando Chaose susikurti sau saugią erdvę. Mokosi, atranda priežastinius ryšius, suteikia pavadinimus daiktams, ieško jų buvimo prasmės ir priežasties, taip kurdamas sau žinomą pasaulį. Žmogaus žinios plečiasi. Galiausiai žmogus įtiki savo pajėgumu pažinti ir suprasti viską.

Nežinios bandoma nepaisyti, nusisukama nuo jos. Kuriamos sienos nuo jos apsisaugoti –

nusistatymai, paremti kitų nusistatymais, besąlygiškas tikėjimas kitų žiniomis. Kas būtų, jeigu visas žmogaus įtikėtas žinojimas staiga dingtų ir liktų vien asmenine patirtimi paremtos tiesos? Kokio dydžio iš tikrųjų yra mūsų pažintas pasaulis? Ar mes žinotume mažiau? O gal dangstydamiesi nuo nežinios mes kažko nepastebime? Kažko labai arti, kažko neapčiuopiamo, bet neabejotinai tikro. Nežinia baugina. Joje telpa viskas – ir tai kas gali būti pažinta, ir tai kas žmogaus sąmonei neapčiuopiama. Nežinia neturi priežasties, ryšio su pažintu pasauliu, neturi jame vietos. Tačiau tam, kad iš tikrųjų kažką žinotume, turime tai patirti patys. Išdrįsti pripažinti, kad nežinai, nežinai nieko, ir leisti sau nežinoti. Įžengti į nežinią viską pamiršus, atsisakius vertinimo, bandymo paveikti, tiesiog ją stebėti, patirti. Ir tada nežinia atsivers.

Martyno Margevičiaus keramikos darbų paroda „Nežinia“ eksponuojama liepos 7–16 d. Užupio meno inkubatoriaus projektinėje erdvėje „Galera“ (Užupio g. 2 a, Vilnius).

martynas2
martynas5
martynas3
martynas4
Martynas1