Maksimas Dranycinas ir Anastasija Berioza: „Vilnius – gyvų rankų kūrybos miestas“

Maksimas Dranycinas ir  Anastasija Berioza – kūrėjai iš Murmansko (Rusija), keletą šio rudens savaičių rezidavę Užupio meno inkubatoriuje. Vilnių laikantys ypatingu įkvėpimo šaltiniu menininkai šį miestą įamžino serijoje darbų „Iš Vilniaus į Vilnių”, eksponuojamų galerijoje „Galera” iki lapkričio 28 d. Kokiomis spalvomis kalba Vilnius ir ar jam atrasti reikia išlavintos dailininko akies  klausiame savo svečių.

Kada pradėjote daryti tai, ką darote dabar?

Anastasija. Sunku tiksliai prisiminti kada ir kodėl pradėjau, matyt, tai buvo natūralus žingsnis. Augau architektų šeimoje, todėl piešiau nuo pat mažens. Jau tada mane labiausiai domino grafika – spalvas savo darbuose naudojau labai atsargiai. 1997 m., būdama septyniolikos, pirmą kartą sudalyvavau regioninėje meno parodoje, ir ši patirtis mane dar stipriau pastūmėjo link sąmoningo sprendimo užsiimti vaizduojamaisiais menais. Ilgainiui pastebėjau, kad stipriausiai mane traukia peizažas – nors pirmus porą metų, dar mokantis institute, paveikslai būdavo labiau pasakojamojo pobūdžio, vaizduojantys tam tikras siužetines linijas. Žingsnis po žingsnio, su patirtimi ėmiau atidžiau domėtis šviesos ir šešėlio santykiu, netikėtų derinių, naujų formų paieška. Įsileidau ir daugiau spalvų – pastebėjau, kad daugiau jų mano darbuose atsirado po pažinties su Maksimu ir jo kūryba 2001 metais. Tačiau kertiniu kūrybos akmeniu dažniausiai vis tiek išlieka peizažas, ypač miesto.

Maksimas. Kiek tik save pamenu, piešiau visada. Bet į dailės mokyklą priimdavo tik sulaukus 11 metų, tad pirmiausia teko lankyti muzikos. Kurį laiką džiaugiausi mokydamasis ir ten, tačiau meilė muzikai netruko praeiti ir likusius trejus joje pratempiau tik tam, kad galutinai įsitikinčiau – nenoriu groti akordeonu, noriu būti dailininku. Per tą laiką kiek paūgėjęs, pagaliau patekau į dailės mokyklą, ir ten viskas ėjosi kaip per sviestą. Piešiau tikrai daug, be vargo įstojau ir į institutą, tačiau šioje vietoje jau ne viskas ėjosi taip sklandžiai. Piešti ir tapyti labai mėgau, bet disciplinos manęs pernelyg nežavėjo, todėl akademinį išsilavinimą įgijau tik iš trečio karto.  Gavęs diplomą, pagaliau galėjau pradėti kurti jau nebekreipdamas dėmesio į kitų patarimus arba kokius nors kriterijus. Tą patį darau ir iki šių dienų.

Kada pirmą kartą atvykote į Vilnių? Kuo šie miestas taip traukia dailininkus?

Anastasija. Baltijos šalys man ilgą laiką buvo neatrastas pasaulis, kol 2014 m. su kolegėmis iš meno mokyklos atvykau į pažintinę kelionę po Rygą ir Vilnių. Tąkart labai patiko Ryga – tokio jaukaus ir kompaktiško senamiesčio prieš tai dar niekur nebuvau mačiusi. Kadangi į Vilnių atvažiavome jau po Rygos, tai stipraus pirmo susižavėjimo jis nebesukėlė. Bet štai trečią dieną į šį miestą pažvelgiau tarsi naujomis akimis, ir mane iš karto patraukė itin savita jo atmosfera, ramybės jausmas, darnus įvairialypiškumas, keista, bet įtraukinti didelės erdvės bei suspausto jaukumo variacija. Tada, kai atvykusi pirmą kartą atsisėdau ant Vilnelės kranto (ir nuo tada ji tapo mano mėgstamiausia upe pasaulyje!), staiga suvokiau esanti savo svajonių mieste. Todėl kitą vasarą mes su Maksimu čia vėl atvykome – pabūti jau ilgiau ir turiningiau. Dabar, atvažiavę čia rudenį, iš naujo pajutome tą trauką. Tiksliau, supratome, kad ji niekur ir nebuvo dingusi.

Maksimas. Pirmą kartą Baltijos šalis, tiksliau, Rygą, aplankiau 1988 m., dalyvaudamas viename iš plenerų.  Iš ten tikrai važinėdavome į Kauną, dėl Vilniaus nesu tikras. Per kitų metų žiemos atostogas atvažiavau su klase. Daug keliavom po Lietuvą ir Latviją, buvom ir Vilniuje, bet stipresnių įspūdžių ten nepatyriau – ekskursijos, ekskursijos… Iš vieno senamiesčio į kitą senamiestį. Gražu, žinoma, bet tik tiek. Tikrąjį Vilnių pamačiau jau 1991 m., taip pat per žiemos atostogas, bet jau su dailininkų mokykla – vyko kažkas panašaus į praktiką. Gyvenome Šiauliuose. Buvo numatyta, kad keliausime į ekskursijas po Vilnių, Kauną, Klaipėdą, bet nutiko taip, kad Šiauliuose susipažinau su vietiniais hipiais (aš tuo metu taip pat buvau šiek tiek hipuojantis) ir nuo savo kolektyvo atsiskyriau. Važinėjau į Vilnių su vadinamąja električke – pirmiausia į filmą „The Doors“, kuris buvo ką tik pasirodęs. Gėrėme alų smagiuose, sovietmečiu nedvelkiančiuose baruose, tiesiog slankiojom po miestą, užeidavom šen bei ten paklausyti muzikos – tai buvo puikūs ankstyvos jaunystės metai. Nuo to laiko Vilniuje nebuvau. Bet praeitais metais mano žmona Anastasija važinėjo su draugėmis į Lietuvą bei Latviją, ir grįžusi pareiškė: Vilnius – pats gražiausias miestas pasaulyje, mums reikia ten. Ir štai mes lankomės čia jau antrą kartą per šiuos metus. Pasirodo, ji buvo visiškai teisi.

Kokiu koloritu apibūdintumėte Vilnių?

Anastasija. Vilnius man architektūros prasme veriasi kaip epochų ir stilių lydinys. Sakyčiau, tikras kompotas, bet jame visai skoningai telpa ir šimtamečiai namai, ir dangoraižiai ir net grafičiai ant sienų. Jame jaučiasi kažkoks gyvas prisilietimas – atrodo, kad miestas yra sumodeliuotas gyvų rankų ir tik po to ant šio pagrindo išaugo visi kultūriniai sluoksniai, kurie persimaišo, suauga vienas su kitu. O kalbant apie spalvas, būdingiausiomis Vilniui galima laikyti ochros, plytų ir rožinę, kurios gražiai kontrastuoja su žydra ir žalia.

Maksimas. Ko gero, ryškiausias bruožas yra paprastų ir sudėtingų elementų dermė, tiek spalvų gamoje, tiek linijose. Koloritas dažnai padūmavęs,  aprūkęs, bet nėra išplaukiantis, išlaiko statinio formą. Plėšytas, bet vientisas. Labai įsiminė medaus spalvos naktinių gatvių šviesa, deranti su giliu mėlynu dangumi. Jeigu palygintume, tarkim, Rygą, ji taip pat nuostabi, tik, mano manymu, joje daugiau savitikslių dekoracijų, ryškesnių kontrastų tarp vitrinų ir visokių užkaborių. O Vilnius – labai gyvas miestas, tad ir jo kontrastai gyvi, dialogiški, tarpusavyje sugyvenantys.

Vilnius nebando būti tuo, kuo jis nėra, ir iš tavęs nereikalauja būti tuo, kuo nesi. Vilniuje ypatingas oras, ypatinga šviesa, ypatingi garsai. Vilniuje nesinori bėgti į praeitį arba žvalgytis į ateitį. Čia pakanka dabarties, nes gyvybė šiame mieste pulsuoja esamuoju laiku. Vilnius visada toks pat ir visada kitoks, o jo žmonės neįtikėtinai geri.

Reziduojant „Užupio meno inkubatoriuje“, ko gero, visas Jūsų kūrybinis darbas vyko naktimis. Tai – įkvėpimas ar griežta disciplina?

Anastasija. „Užupio meno inkubatoriuje“ beveik visas mūsų darbas iš tiesų vyko naktį, nes ji mums – pats geriausias ramybės laikas. Iki gimstant vaikui, naktinis darbas buvo natūrali mūsų režimo dalis, na, o dabar iš nuovargio dažnai nakties ir nebesulaukiu. Todėl vėl kuriam laikui grįžti į šį metų metus praktikuotą kūrybos ritmą buvo tikras džiaugsmas.

Maksimas. Dieną labai didelė pagunda atsiplėšti nuo darbo. Vilniuje tai labai paprasta – pakanka išeiti pro duris. Nors aš ir namie dirbu naktimis – mažiau garsų, mažiau pagundų. Naktį aplankanti sustojusio laiko iliuzija nuteikia darbingai. Tad kartu tai ir įkvėpimo laikas, ir nuo dienos demonų sauganti disciplina.

Salvadoras Dali yra pasakęs: „Nutapyti paveikslą yra arba labai paprasta, arba neįmanoma.” Kas Jums yra kūryba – pilnatvė ar amžinai kirbantis neišsipildymas?

Anastasija. Kai darau darbą, jis arba pavyksta iš karto, arba nepavyksta niekada. Pagrindinis vyksmas, planavimas visada vyksta galvoje – tarsi dėlionė, kurią reikia pabaigti. Tai ypač pasireiškia dirbant su koliažais ir pastele. Tušas suteikia daugiau laisvės žaisti su atsitiktinumu, ir iki pat paskutinės minutės tu nežinai, ar darbas pavyks ar ne, ir dažnai rezultatas būna netikėtas sau pačiai. Žinoma, didžiąją dalį darbų stengiuosi išbaigti pagal iš anksto nustatytą schemą, tačiau esu įsitikinusi, kad kartais reikia leisti sau pažaisti ne dėl rezultato, bet dėl pačios nuostabos, kaip vaikui – kuomet į priekį veda smalsumas, kas iš to išeis. Kartu tai – savotiška ir natūrali meditacija. Tokiu būdu procesas ir rezultatas yra neatskiriami vienas nuo kito, ir sunku pasakyti, kurio aš laukiu labiau. O idealas tikriausiai yra nepasiekiamas – kaip tos morkos, pakabintos asilui prieš nosį. Ir apskritai manau, kad tuomet, kai imi vaikytis idealų, nuslopsta kažkuri dalis tavo savitos kūrybinės ugnies, kuri tau yra labai reikalinga jau vien dėl to, kad tokios neturi niekas kitas.

Maksimas. Yra gana daug gudrybių, kaip nepulti į neviltį dėl nepasiekiamo idealo. Aš jomis naudojuosi. Pavyzdžiui, nepavykusį paveikslą galima laikyti nebaigtu. Ir baigti po to. Galbūt po dviejų metų. Po kurio laiko tu atsiriboji nuo to kūrinio, žvelgi į jį nešališkai, nesėkmės baimė išnyksta, ir galima dirbti toliau. Vis dėlto rezultatas man yra viso labo tik šalutinis proceso poveikis. Paprastai labai greitai pradedu darbą ir ilgai, su pertraukomis, jį pabaiginėju. Todėl, jeigu sektume Dali logika, geriau sulaukti būsenos, kai kurti vėl lengva, ir tuomet tęsti darbą. Būdamas Vilniuje, aš, matyt, papuoliau į rezonansą su miestu ir viskas pavyko ganėtinai greitai ir paprastai. Manau, kai kitą kartą atvažiuosiu į Vilnių, išeis jau visiškai kitokie paveikslai. Piešti taip, kaip jau moki, neįdomu.

 

Nuotraukos – Aritos Golub bei iš asmeninio albumo.

Maksimas ir Anastasija
maksim2
maksim3
maksim4
Anastasija B.
anastasija2
maksimas6
Maksim.