Toltekai
Don Miguel Ruiz.
KETURIOS TOLTEKŲ IŠMINTYS
Kaip pasiekti asmeninę laisvę
Toltekai
Prieš tūkstančius metų toltekai buvo žinomi visoje Pietų Meksikoje kaip „mokslo moterys ir vyrai". Antropologai vadina toltekus tauta arba rase, o iš tiesų jie buvo mokslininkai ir menininkai, sukūrę savo visuomenę, tyrinėję ir saugoję senovės dvasios mokslą ir tradicijas. Jie buvo mokytojai (naguals) ir mokiniai Teotihuakane senovės piramidžių mieste netoli Meksikos. Ta vieta turėjo pavadinimą - „ten, kur žmogus tampa Dievu".
Per tūkstantmečius mokytojai buvo priversti slėpti protėvių išmintį ir laikyti ją nežinioje. Europiečių užkariavimas, kai kurių pameistrių piktnaudžiavimas valdžia vertė slėpti žinias nuo tų, kurie nebuvo pasirengę jas panaudoti protingai, veikiau galėjo tyčia skirti piktiems kėslams.
Laimė, paslaptingas toltekų žinias iš kartos į kartą saugojo įvairūs mokytojai. Nors jos buvo slepiamos šimtus metų, senovės pranašai išpranašavo, kad ateis laikai, kai reikės grąžinti šių žmonių išmintį. Miguel Ruiz, Erelio Riterio giminės mokytojas, pasidalys su mumis veiksmingu toltekų mokymu.
Toltekų mokslas kyla iš pačios esminės tiesos vienybės, kaip ir visos ezoterinės tradicijos pasaulyje. Nors nebūdamas religija, jis garbina visus dvasios mokytojus. Toltekų mokslas kalba apie dvasią; tai gyvenimo būdas, kai lengvai pasiekiama laimė ir meilė.
Jei sugebame matyti, kad nuostatos valdo mūsų gyvenimą, ir mums nepatinka mūsų gyvenimo svajonė, turime jas pakeisti. Pagaliau esame pasirengę pakeisti nuostatas. Yra keturios išmintys, padedančios mums sulaužyti tas nuostatas, kurios kyla iš baimės ir sekina mūsų energiją.
Kiekvieną sykį, sulaužius nuostatą, visa jai panaudota jėga grįžta jums. Jei jūs naudojatės keturiomis išmintimis, jos suteiks jums pakankamai asmeninės energijos visai senų nuostatų sistemai pakeisti.
Norint priimti keturias išmintis, reikia labai stiprios valios. Bet jei galite jų laikydamiesi pradėti gyvenimą, jūsų laukia nepaprastas gyvenimo virsmas. Tiesiog jums prieš akis išnyks pragaro drama. Užuot gyvenę ir svajoję apie pragarą, susikursite naują - rojaus - svajonę.
NENUSIDĖKITE ŽODŽIAIS
Kalbėkite sąžiningai. Sakykite tik tai, ką norite pasakyti. Venkite žodžių, nukreiptų prieš save, ir neapkalbinėkite kitų. Žodžio galia siekite tiesos ir meilės.
NEPRIIMKITE NIEKO ASMENIŠKAI
Jūs neturite nieko bendra su tuo, ką daro kiti. Jų žodžiai ir veiksmai yra jų pačių tikrovės ir svajonės projekcija. Būdamas atsparus kitų žmonių nuomonėms ir žingsniams, netapsite bereikalingos kančios auka.
NEDARYKITE PRIELAIDŲ
Raskite drąsos užduoti klausimus ir sakyti tik tai, ką tikrai norite pasakyti. Bendraukite su kitais aiškiai, kad išvengtumėte nesusipratimų, liūdesio, dramų. Siekdamas šios išminties, jūs galite pakeisti savo gyvenimą.
VISADA PADARYKITE VISA, KAS ĮMANOMA
Jūsų pastangos nuolat keisis. Jos priklausys nuo to, ar esate sveikas, ar sergate. Tačiau bet kuriomis sąlygomis tiesiog padarykite visa, kas įmanoma, kad nereikėtų savęs teisti, kaltinti ir gailėtis.
1-oji: NENUSIDĖKITE ŽODŽIAIS
[...] Žodžiu jūs reiškiate kūrybinę savo jėgą. Būtent žodžiu jūs išreiškiate viską. Nepaisant, kokia kalba kalbate, savo ketinimus išsakote žodžiu. Viskas, ką svajojate, jaučiate ir kas iš tiesų esate, bus išreikšta žodžiu.
Žodis nėra vien garsas ar rašytinis simbolis. Žodis yra jėga.; tai jėga, kurią turite reikšti ir bendrauti, mąstyti ir taip kurti savo gyvenimo įvykius. Jūs gebate kalbėti. Koks kitas planetos gyvūnas gali kalbėti? Žodis - stipriausias žmogaus įrankis; tai magiškas įrankis. Jis - kaip dviašmenis kardas - gali sukurti gražiausią svajonę ir gali viską aplink sugriauti. Vieni ašmenys - tai netinkamas žodžių vartojimas, kuriantis gyvą pragarą. Kiti ašmenys - tai nepriekaištingi žodžiai, kuriantys vien grožį, meilę ir rojų žemėje. Priklausomai nuo to, kaip vartojamas, žodis gali jus išlaisvinti arba pavergti labiau nei įsivaizduojate. Visas jūsų valdomas stebuklas pagrįstas žodžiu. Jūsų žodis - tikra magija, o netinkamas žodžio vartojimas - juodoji magija.
[...] prikaustęs mūsų dėmesį, žodis gali įsiskverbti į mūsų sąmonę ir paversti gerą įsitikinimą blogu. [...]
Dabar pažiūrėkime, ką reiškia žodis nenuodėmingas. Nenuodėmingas reiškia „be nuodėmės". Religijos kalba apie nuodėmes ir nusidėjėlius, bet pamėginkime suprasti, ką iš tiesų reiškia nusidėti. Nuodėmė yra jūsų elgesys, nukreiptas prieš jus. Jūsų jausmai, žodžiai, nusistatymai, kurie nukreipti prieš jus, yra nuodėmė. Jūs einate prieš save, kai už ką nors save teisiate ar kaltinate. Priešingas dalykas - būti be nuodėmės. Būti nenuodėmingam - vadinasi, neiti prieš save. Būdamas nenuodėmingas, imatės atsakomybės už savo veiksmus, bet savęs neteisiate ir nekaltinate.
Šiuo požiūriu visa nuodėmės sąvoka virsta iš kažko moralinio ir religinio kažkuo protingu. Nuodėmė prasideda tada, kai nepripažįstame savęs. Savęs nepripažinimas yra didžiausia jūsų daroma nuodėmė. [...]
Nenusidėti žodžiu - nereiškia nepasakyti žodžio prieš save. Jei aš, sutikęs jus gatvėje, pavadinu kvailiu, vadinasi, kalbu prieš save, nes jūs manęs dėl to nekęsite, o jūsų neapykanta man nėra gerai. Taigi, jei aš supykstu ir žodžiu perduodu jums tuos nuodus, aš kalbu prieš save.
Jeigu aš save myliu, tą meilę išreiškiu bendraudamas su jumis, nenusidedu žodžiu, nes nusidėjimas sukeltų kitą nusidėjimą. Jei aš myliu jus, jūs mylėsite mane. Jei aš įžeidžiu jus, jūs įžeisite mane. Jei aš jaučiu jums dėkingumą, jūs jausite dėkingumą man. Jei esu savanaudis, jūs elgsitės savanaudiškai su manimi. Jei bandau apkerėti jus žodžiais, jūs bandysite apkerėti mane.
Jei nenusidedate žodžiu, vadinasi, teisingai naudojate savo energiją - tiesai ir meilei sau. Jei susitariate su savimi nenusidėti žodžiu, tiesa išvalys iš jūsų emocinius nuodus. Tačiau tai padaryti sunku, nes mes išmokome elgtis priešingai. Išmokome meluoti. Tai tapo įpročiu, bendraujant su kitais ir, svarbiausia, su savimi. Mes nusidedame žodžiu.
Žodžio galia visiškai neteisingai suprantama pragare. Žodžiai vartojami plūstantis, teisiant, kal;tinant, griaunant. Žinoma, mes juos vartojame ir teisingai, bet nelabai dažnai. Daugiausia žodžiu skleidžiame asmeninius savo nuodus - pyktį, įtarumą, pavydą, neapykantą. Žodis yra tikra magija, didžiausia žmogaus valdoma jėga, ir mes ją naudojame prieš save. Mes planuojame kerštą. Žodžiu, sukeliame chaosą, neapykantą tarp rasių, skirtingų žmonių, šeimų, tautų. Mes labai dažnai žodžius vartojame neteisingai, taip kurdami ir įamžindami pragaro svajonę. Stumiame vienas kitą žemyn, sukeliame vienas kito baimę ir abejonę. [...]
Paskalos yra pati blogiausia juodoji magija, nes tai gryni nuodai. Mes išmokome skleisti paskalas savo nuostatomis. Paskalos tapo pagrindine žmonių visuomenės bendravimo forma. Jos mus suartina, nes mes geriau jaučiamės, matydami, kad kažkam yra blogai kaip ir mums.
Jei lyginsime žmogaus protą su kompiuteriu, paskalos gali būti palygintos su kompiuterio virusu. Virusas yra kompiuterio žodis, parašytas ta pačia kalba, kaip ir kiti kodai, tik siekiant piktų kėslų. [...] Šį virusą toltekai vadina mitote. Tai tūkstančio skirtingų balsų chaosas, kai visi stengiasi kalbėti iš karto. [...]
Daugelį metų mes girdėjome ne tik kitų skleidžiamas paskalas ir apkerinčius žodžius, bet ir mūsų pačių sau tariamus žodžius. Mes nuolat kalbame sau: „O, aš atrodau storas ir negražus. Senstu, plinku. Esu kvailas, niekada nieko nesuprantu. Niekada nebūsiu pakankamai geras ir tobulas". Matote, kaip mes nukreipiame žodžius prieš save? Privalome pradėti suvokti, kas yra žodis ir koks jo poveikis. Jei suprantate pirmąją išmintį - nenusidėkite žodžiais, pamatysite, kaip gali pasikeisti jūsų gyvenimas. Pirmiausia pasikeis jūsų santykiai su savimi, vėliau - su kitais, ypač su labiausiai mylimais. [...]
Tai, kaip jūs mylite ir vertinate save, yra tiesiog proporcinga jūsų žodžių kokybei ir teisingumui. Jūs jaučiatės gerai, kai nenusidedate žodžiais; tada jums gera ir ramu. [...]
NENUSIDĖKITE ŽODŽIAIS - pirmoji išmintis, kurios turėtumėte siekti, jei norite būti laisvi, laimingi, pakilti iš pragaro. Ji labai galinga. Vartokite žodžius tinkamai. Žodžiais skleiskite meilę. Naudokite baltąją magiją, pradėdami nuo savęs. Sakykite sau, koks esate šaunus ir didis, kaip jūs save mylite. Vartokite žodžius taip, kad neliktų smulkių, menkų nuostatų, kurios jus verčia kentėti.
Tai įmanoma. Įmanoma, nes man pavyko, o aš nesu geresnis už jus. Mes vienodi. Mūsų vienodos smegenys, vienodi kūnai; mes žmonės. [...]
2-oji: NEPRIIMKITE NIEKO ASMENIŠKAI
Trys kitos išmintys iš tiesų kilusios iš pirmosios. Antroji skamba taip: nepriimkite nieko asmeniškai.
Kad ir kas šalia atsitiktų - nepriimkite nieko asmeniškai. Priminsiu pavyzdį. Jei aš, sutikęs jus gatvėje, sakau: „Ei, tu visai kvailas", nors visai jūsų nepažįstu, vadinasi, kalbu ne apie jus, o apie save. Jei jūs įsižeidžiate, matyt, galvojate esąs kvailas. Gal pats sau manote: „Iš kur jis žino? Ar jis aiškiaregys, ar visi mato, koks aš kvailas?"
Jūs priimate tuos žodžius asmeniškai, nes su jais sutinkate. Jeigu sutinkate, nuodai persmelkia jus, ir sukausto pradaro svajonė. Tai, kas verčia mums jaustis sukaustytiems, mes vadiname asmeniniu orumu. Asmeninis orumas, arba įsižeidimas, yra didžiausia savanaudiškumo išraiška, nes mes manome, kad viskas yra „apie mane". Priprasdami gyventi tarp žmonių, mes mokomės viską priimti asmeniškai. Mums atrodo, kad esame atsakingi už viską. Aš, š, aš, visada aš.
Dėl nieko, ką padaro kiti žmonės, jūs nesate kalti. Kalti jie patys. Visi žmonės turi svajonių, savo protą; jų pasaulis skiriasi nuo mūsų. Priimdami ką nors asmeniškai, mes manome, kad jie pažįsta mūsų pasaulį. Stengiamės primesti savo pasaulį jų pasauliui.
Netgi kai situacija labai asmeniška, netgi kai kiti jus tiesiogiai užgauna, jūs čia niekuo dėtas. Visa, ką jie sako, daro, visas jų išsakytas nuomones lemia jų nuostatos. Jų požiūris priklauso nuo visos programos, kurią įsisavino jie, pratindamiesi būti tarp žmonių. [...]
Priimdamas tai asmeniškai, jūs „suvalgote" visas emocines jų atliekas, ir jos tampa jūsų. Bet jei jūs nepriimate to asmeniškai, esate atsparus vidury pragaro. Atsparumas nuodams, esant vidury pragaro, yra šios išminties dovana.
Jei priimate viską asmeniškai, jūs jaučiatės įžeistas, siekiate ginti savo įsitikinimus ir sukelti konfliktą. Iš musės padarote dramblį, nes pats jaučiate poreikį būti teisus, o kitus norite paversti neteisiais. Be to, labai stengiatės būti teisūs, išsakydami kitiems savo nuomones. Kad ir ką jūs jaučiate ir darote, viskas yra asmeninės jūsų svajonės projekcija, jūsų nuostatų atspindys. Jūsų žodžiai, veiksmai, nuomonės priklauso nuo jūsų nuostatų ir neturi nieko bendra su manimi.
Man nesvarbu, ką jūs galvojate apie mane. Aš nepriimu asmeniškai to, ką jūs galvojate. Nepriimu asmeniškai, kai žmonės sako: „Migeli, tu esi blogiausias". Žinau, kad būdami laimingi jūs kalbėsite: „Migeli, tu esi tikras angelas!". Bet supykę ant manęs tarsite: „Migeli, tu tikras velnias! Tu nevykėlis. Kaip gali šnekėti tokius dalykus?" Bet kokiu atveju tie žodžiai manęs neveikia, nes pats žinau, kas esu. Nejaučiu poreikio būti pripažintas. Nejaučiu poreikio, kad man kas nors sakytų: „Migeli, kaip puikiai tau sekasi!" arba „Kaip tu drįsti šitaip elgtis!"
Ne, aš nepriimu to asmeniškai. Kad ir ką jūs manote ir jaučiate, žinau, kad tai jūsų reikalas, ne mano. Būtent taip jūs matote pasaulį. Čia nėra nieko asmeniško, nes turite reikalų su savimi, ne su manimi. Kiti žmonės turės savo nuomonę pagal savo įsitikinimų sistemą, taigi viskas, ką jie galvoja apie mane, yra ne apie mane, o apie juos.
Galite man pasakyti: „Migeli, tavo žodžiai mane skaudina". Bet jus skaudina ne mano žodžiai; jūs turite nuoskaudų, kurias aš užgaunu savo žodžiais. Jūs pats save skaudinate. Aš jokiu būdu to nepriimu asmeniškai. Ne todėl, kad jumis netikiu arba nepasitikiu, o todėl, kad žinau, jog jūs regite pasaulį kitomis - savo - akimis. Jūs kuriate visą vaizdą, arba filmą, ir pats esate jo direktorius, režisierius ir pagrindinio vaidmens atlikėjas. Tai jūsų filmas.
Kokį jūs jį matote, priklauso nuo jūsų gyvenimo nuostatų. Jūsų požiūris - tai jūsų asmeniškas požiūris. Tai niekieno kito tiesa, vien jūsų. todėl, kai ant manęs supykstate, žinau, kad turite reikalų su savimi. Aš - tik pasiteisinimas. Jūs pykstate, nes bijote, nes turite reikalų su baime. Jei nebijotumėte, ant manęs nepyktumėte. Jei nebijotumėte, nebūtų dėl ko manęs nekęsti. Jei nebijotumėte, nebūtumėte pavydus ar liūdnas.
Jei gyventumėte be baimės, jei mylėtumėte, neliktų vietos toms neigiamoms emocijoms. Jei nepatiriate tokių jausmų, vadinasi, jaučiatės gerai. Kai pats jaučiatės gerai, viskas aplink jus yra gera. Kai viskas aplink jus puiku, viskas daro jus laimingą. Mylite viską, nes mylite save. Jūs patenkintas savimi. Jūsų gyvenimas laimingas. Jums patinka jūsų kuriamas filmas, jūsų susitarimai. Jūs ramus ir laimingas. Jaučiate palaimą, nes viskas puiku ir gražu. tik dėl tos palaimos pamilstate viską, ką suvokiate. [...]
Jūsų nuomonės apie save taip pat nebūtinai yra teisingos. Taigi - nereikia priimti asmeniškai visko, kas pasiekia jūsų protą. Protas geba kalbėtis su savimi, taip pat jis geba girdėti iš kitur ateinančią informaciją. Kartais girdite balsą ir svarstote, iš kur jis sklinda. Balsas gali būti iš kitos planetos, kurioje gyvena būtybės, panašios į žmones. Toltekai tas būtybes vadino pagalbininkais. Europoje, , Afrikoje ir Indijoje juos vadino dievais.
Mūsų protas egzistuoja dievų lygyje. Jis gyvena toje tikrovėje ir gali ją suprasti. Protas regi akimis ir suvokia atsiveriančią tikrovę. Tačiau protas taip pat mato ir suvokia be akių, bet vargiai apie tą suvokimą žino. Protas gyvena daugiau nei vienoje dimensijoje. Kartais turite minčių, kurios kyla ne jūsų galvoje, bet jūs savo protu jas suvokiate. Turite teisę tikėti arba netikėti tais balsais ir teisę nepriimti jų žodžių asmeniškai. Mes turime galimybę rinktis, tikėti ar ne girdimais balsais, lygiai taip pat turime teisę rinktis, kuo tikėti ir su kuo susitikti, kalbant apie planetos svajonę. [...] Žmonės sunkiai supranta, ko nori, kaip nori ir kada nori. Jie nesutaria patys su savimi, nes viena proto dalis nori vieno dalyko, kita - visai priešingo.
Kažkuri proto dalis prieštarauja tam tikroms mintims ir veiksmams, kita dalis palaiko priešingas mintis ir jausmus. Visi šie maži padarai sukelia vidinį konfliktą, nes yra gyvi ir kiekvienas turi balsą. Tik apžvelgdami savo nuostatas atskleisime visus galvoje kilusius konfliktus ir tame chaose įvesime tvarką.
Nepriimkite nieko asmeniškai, nes priimdami asmeniškai, jūs verčiate save kentėti dėl nieko. Žmonės daug kenčia įvairiais lygiais ir laipsniais; mes palaikome vienas kito kančią. Žmonės linkę padėti vienas kitam kentėti. Jei jaučiate poreikį būti išplūstas, pamatysite, kaip lengva būti kitų išplūstam. Jei esate su žmonėmis, kuriems reikia kentėti, kažkas verčia jus juos koneveikti. Tarsi ant jų nugarų būtų parašyta: „prašau man įspirti". Jie ieško savo kančių pateisinimo. Jų poreikis kentėti yra ne kas kita, kaip kasdien stiprinama nuostata. [...]
Jei vertinsime kitus žmones taip, kokie jie iš tikrųjų yra, nepriimdami jų asmeniškai, mūsų niekada nežeis jų žodžiai ar veiksmai. Net jei jums meluoja - viskas gerai. Jie jums meluoja, nes bijo. Jie bijo, kad jūs atskleisite jų netobulumą. Nusiimti šią visuomeninę kaukę yra skausminga. Jei žmonės sako viena, o daro kita, kreipkite dėmesį į jų veiksmus. Antraip meluosite sau. Bet jei esate sau teisingas, galite patirti didelį emocinį skausmą. Sakyti sau tiesą gali būti skausminga, bet nebūtina pasiduoti skausmui. Išgijimas jau netoli. Tai tik laiko klausimas - ir reikalai pasitaisys.
Jei kas nors jūsų negerbiantis ir nemylintis pasitrauks, tai bus dovana. Jei tas žmogus nepasitrauks, išgyvensite daug skausmo metų. Pasitraukimas gali įskaudinti trumpam, o vėliau širdis galiausiai pasveiks. Tada galite pasirinkti, ko iš tiesų norite. Suprasite, kad nebūtina taip pasitikėti kitais, kaip reikia pasitikėti savimi. Tik tada jūsų pasirinkimai bus teisingi.
Jei išsiugdysite įprotį nieko nepriimti asmeniškai, išvengsite daugelio gyvenimo rūpesčių. Dings jūsų pyktis, įtarumas, pavydas. Jei nieko nepriimsite asmeniškai, dings netgi liūdesys.
Nepriimdamas nieko asmeniškai, jūs tampate daug laisvesnis. Jūs atsparus juodiesiems magams, jūsų neveikia jokie kerai, nepaisant, kokie stiprūs jie būtų. Visas pasaulis gali skleisti apie jus paskalas, bet, nepriimdamas jų asmeniškai, esate saugus. Kas nors gali tyčia siūlyti jums emocinius nuodus, bet jūs jų neragausite, jei nepriimsite asmeniškai. Kai jūs neragaujate emocinių nuodų, jie tampa piktesni siūlančiajam, o ne jums. [...]
Užrašykite šią mintį ant popieriaus lapo ir priklijuokite prie šaldytuvo, kad visada prisimintumėte: „NEPRIIMKITE NIEKO ASMENIŠKAI.
3-oji: NEDARYKITE PRIELAIDŲ
Mes linkę daryti prielaidas visais klausimais. Bėda ta, kad mes tikime, jog jos teisingos. Galime prisiekti, kad jos tikros. Darome prielaidas apie kitų veiksmus ir mintis, priimdami tai asmeniškai. Tada mes juos kaltiname ir savo žodžiais pasiunčiame jiems emocinių nuodų. Todėl kiekvieną kartą, darydami prielaidas, mes ieškome problemų. Darome prielaidą, klaidingai suprantame, priimame tai asmeniškai ir galiausiai sukuriame didelę dramą dėl nieko.
Visą mūsų per gyvenimą patiriamą liūdesį ir dramas lemia daromos prielaidos ir tai, kad priimame viską asmeniškai. Tik pagalvokite, koks teisingas šis teiginys. Viso pasaulio žmonių valdymas priklauso nuo šių dviejų nuostatų. Jomis grindžiama visa pragaro svajonė.
Darydami prielaidas ir priimdami viską asmeniškai, mes sukuriame daug emocinių nuodų. Dažniausiai pradedame skleisti paskalas apie tas prielaidas. Prisiminkite, kad paskalos yra mūsų bendravimo būdas. Taip mes įgyvendiname pragaro svajonę ir perduodame vienas kitam nuodus. Mes bijome prašyti paaiškinimo, todėl darome prielaidas ir tikime, kad jos teisingos. Paskui giname savo prielaidas ir stengiamės priversti kitą pasielgti netinkamai. Visada geriau užduoti klausimus, negu daryti prielaidas, nes prielaidos mus verčia kentėti.
Didžioji mitote žmogaus galvoje sukelia chaosą, dėl kurio mes viską klaidingai aiškiname ir suprantame. Matome ir girdime tik tai, ką norime matyti ir girdėti.
Nesuvokiame daiktų tokių, kokie jie iš tikrųjų yra. Mes įpratę svajoti, neturėdami realybės pagrindo. Tiesiog svajojame apie tai, kas egzistuoja mūsų vaizduotėje. Kai kažko nesuprantame, darome prielaidą. Kada paaiškėja tiesa, sprogsta mūsų svajonių burbulas, ir mes suvokiame, kad viską įsivaizdavome visai kitaip, negu iš tikrųjų yra. [...]
Darydami prielaidas apie žmonių bendravimą, mes tikrai ieškome problemų. Dažnai darome prielaidą, kad mūsų partneriai žino, ką mes galvojame, ir kad mes neturime jiems sakyti to, ką norime pasakyti. Tikime, kad jie pasielgs taip, kaip mes norime, nes gerai mus pažįsta. Jei jie nesielgia, kaip, mūsų manymu, turėtų, jaučiamės užgauti ir sakome: „O kad aš būčiau žinojęs".[...]
Žmogaus protas veikia labai įdomiai. Mes jaučiame poreikį viską pateisinti, paaiškinti ir suprasti, kad būtume saugūs. Mums kyla milijonai klausimų, į kuriuos reikia atsakyti, nes egzistuoja daug protu nepaaiškinamų dalykų. Nesvarbu, ar atsakymas teisingas; gavę bet kokį atsakymą, mes pasijuntame saugūs. Būtent dėl to ir darome prielaidas.
Jei kiti mums ką pasako, mes darome prielaidas; jei jie mums nieko nepasako, mes taip pat darome prielaidas, siekdami patenkinti žinojimo poreikį ir juo pakeisti bendravimo poreikį. Jeigu net mes kažką girdime, bet nesuprantame, darome prielaidas, ką tai reiškia, ir tomis prielaidomis tikime. Prikuriame pačių įvairiausių prielaidų, nes neturime drąsos užduoti klausimų.
Tos prielaidos dažniausiai daromos labai greitai ir nesąmoningai, nes tokios yra mūsų bendravimo nuostatos. Mes tikime, kad nesaugu užduoti klausimus; tikime, kad mus mylintys žmonės turėtų žinoti, ko mes norime ir kaip jaučiamės. Kai kažkuo tikime, manome, kad esame teisūs...
Darome prielaidą, kad visi vertina gyvenimą taip, kaip mes. Tikime, kad kiti mąsto tai kaip mes, jaučia kaip mes, sprendžia kaip mes, pyksta kaip mes. Tai didžiausia žmonių daroma prielaida. Būtent dėl to bijome tarp kitų būti savimi. Mat galvojame, kad kiti mus teis, persekios, bars, kaltins, nes patys taip darome. Kol kitiems pasitaiko proga mus atmesti, mes patys jau būname save atmetę. Būtent taip veikia žmogaus protas. [...]
Dažnai, pradėdamas bendrauti su jums patinkamu žmogumi, turite nuspręsti, kodėl jis jums patinka. Jūs matote tik tai, ką norite matyti, ir neigiate, kad žmogus turi jūsų nemėgstamų bruožų. Meluojate sau, kad taptumėte teisus. Tada jūs kuriate prielaidas. Viena jų: „Mano meilė pakeis šį žmogų". Bet tai netiesa. Jūsų meilė nieko nepakeis. Jei kiti keičiasi, tai todėl, kad jie nori keistis, o ne todėl, kad jūs galite juos pakeisti. Tada kažkas tarp jūsų įvyksta, ir jūs įsižeidžiate. Staiga pamatote tai, ko anksčiau nenorėjote matyti, tik dabar tai sustiprina emociniai jūsų nuodai. Šį kartą turite pateisinti emocinį savo skausmą ir apkaltinti juos už jų pasirinkimus.
Mums nereikia pateisinti meilės; ji yra arba jos nėra. Tikroji meilė priima žmones tokius, kokie jie yra, ir nesistengia jų pakeisti. Jei mes bandome juos pakeisti, vadinasi, iš tiesų jų nemėgstame. [...] Kam gyventi jums su kažkuo, kurio gyvenimo būdas jums nepatinka? [...]
Drįskite klausti to, ko norite. Kiekvienas žmogus turi teisę sakyti jums taip arba ne, o jūs turite teisę klausti. Lygiai taip pat bet kuris turi teisę klausti jūsų, o jūs turite teisę atsakyti taip arba ne. [...] Nuo tos dienos, kai nustosite daręs prielaidas, bendrausite švariai ir aiškiai, neveikiama emocinių nuodų. Nedarydamas prielaidų, jūsų žodis tampa neklystamas.
Bendradarbiaujant aiškiai, pasikeis jūsų santykiai ne tik su partneriu, bet ir su visais kitais. Jums nereikės daryti prielaidų, nes viskas bus aišku. Būtent to noriu aš; būtent to nori tu. Jei mes šitaip bendraujame, mūsų žodis tampa neklystamas. Jei visi žmonės galėtų taip bendrauti, - neklystamais žodžiais, nebūtų karų, prievartos, nesusipratimų. Visos žmonių problemos išsispręstų, jei bendravimas būtų geras, aiškus.
4-oji: VISADA PADARYKITE VISA, KAS ĮMANOMA
Bet kokiomis sąlygomis labai stenkitės. Tačiau prisiminkite: jūsų pastangos nebus visąlaik vienodos. Viskas yra gyva ir nuolat keičiasi, todėl jūsų pastangos kartais bus didžiausios, o kartais ne tokios didelės. Kai pabundate ryte žvalus ir energingas, jūsų pastangos bus didesnės, negu vakare, kai esate pavargęs. Jos priklausys nuo to, ar esate sveikas ar sergate, ar blaivus, ar išgėręs. Taip pat jos priklausys nuo to, ar jaučiatės linksmas ir laimingas, ar prislėgtas, piktas, įtarus.
Jūsų pastangos kasdien gali keistis. Vienokios jos vienu momentu, vieną valandą, vieną dieną, kitokios - kitą. Jas keičia ir laikas. Bet jei keturios išmintys tampa įpročiais, jūsų pastangos pasidaro geresnės nei buvo.
Nepaisydami nieko, padarykite visa, kas įmanoma, - ne daugiau ir ne mažiau. Jei stengsitės labiau nei galite, išeikvosite daugiau energijos negu reikia ir galiausiai nepasieksite norimo rezultato. Persistengdami jūs išsekinate savo kūną ir veikiate prieš save. Tada tikslo siekimas užtrunka ilgiau. Tačiau stengdamiesi mažiau nei galite, jūs nusivilsite, save smerksite ir kaltinsite, savęs gailėsite.
Tiesiog labai stenkitės - bet kuriomis gyvenimo aplinkybėmis. Nesvarbu, ar esate pasiligojęs, ar pavargęs. Jei visada labai stengiatės, negalite savęs teisti. O jei neteisiate savęs, niekada neteks patirti kaltės, priekaištų, savigraužos. Visada labai stengdamiesi, jūs įveiksite blogus kerus. [...]
Labai stengdamiesi gyvensite intensyvų gyvenimą. Našiai dirbsite, būsite geras sau, nes atsiduosite šeimai, bendruomenei, viskam. Bet tik veiksmas leis jums jaustis laimingam. Labai stengdamiesi jūs imatės veiksmų. Labai stengtis - vadinasi, imtis veiksmų, nes jums jie patinka ir jūs laukiate atlygio. Dauguma žmonių elgiasi priešingai: jie imasi veiksmų tik laukdami atlygio, bet jiems nepatinka veiksmai. Būtent todėl jie nesistengia. [...]
Kita vertus, jei imsitės veiksmo tiesiog dėl paties veiksmo, nesitikėdami atlygio, pamatysite, kad esate patenkintas kiekvienu savo veiksmu. Atlygis ateis, bet jūs prie jo neprisirišęs. Gal gausite netgi daugiau, negu galėjote įsivaizduoti, nelaukdamas atlyginimo. Jei mums patinka mūsų darbas, jei mes padarome visa, kas įmanoma, tada iš tikrųjų džiaugiamės gyvenimu. Mes patiriame malonumą, nejaučiame nuobodulio ir nusivylimo.
Jei labai stengiatės, nesuteikiate Teisėjui progos jus apkaltinti. Jei labai stengiatės, o Teisėjas stengiasi jus teisti pagal jūsų taisyklių knygą, jūs turite atsakymą: „Aš padariau viską, ką galėjau". Jokios graužaties. Būtent dėl to mes visada labai stengiamės. Tai nėra lengva, bet ši išmintis jus iš tiesų išlaisvina.
Labai stengdamiesi, mes mokomės pripažinti save. Tačiau reikia suvokti savo klaidas ir iš jų mokytis. Mokytis iš klaidų - vadinasi, sąžiningai vertinti rezultatus, įgyti patirties ir nuolat ją kaupti. Tai gilina jūsų žinias.
Labai stengtis nereiškia, jog dirbate todėl, kad jums [patinka viskas, ką darote. Žinote, kad labai stengiatės tada, kai jums patinka jūsų veikla ir kai ji niekada neturės neigiamos įtakos. Jūs darote visa, kas įmanoma, todėl, kad norite tai daryti, o ne todėl, kad privalote daryti, stengiatės pamaloninti teisėją ar kitus žmones.
Jei jūs imatės veiklos iš reikalo, jūs nedarysite visko, kas įmanoma. Tada geriau iš viso nieko neveikti. Jūs labai stengiatės, nes tos pastangos jums teikia džiaugsmo. Labai stengiatės, nes jaučiate malonumą, imatės veiksmo, nes jums patinka tas veiksmas.
Veiksmas reiškia visavertį gyvenimą. Neveiklumas rodo, kad mes neigiame gyvenimą. Neveiklumas - tai sėdėjimas prie televizoriaus kasdien daugelį metų, nes jūs bijote būti gyvas ir rizikuoti atsiskleisti, kas iš tiesų esate. Jūsų galva gali būti kupina didžių idėjų, bet viskas priklauso nuo veiklos. Jei nebus veiklos, idėja nebus paskelbta, neduos jokių rezultatų ir jokio atlygio. [...]
Dievas yra gyvenimas. Dievas yra veikloje. Geriausias būdas sakyti
Dieve, aš Tave myliu" - gyventi ir stengtis padaryti visa, kas įmanoma. Geriausias būdas sakyti „Ačiū tau, Dieve" - pamiršti praeitį ir gyventi šiuo momentu, čia ir dabar. Kad ir ką gyvenimas iš jūsų atimtų - pamirškite. Kai pasiduodate ir pamirštate praeitį, leidžiate sau gyventi šiuo momentu. Pamiršti praeitį - vadinasi, džiaugtis svajone, kuri pildosi būtent dabar.
Jei gyvenate praeities svajone, nesidžiaugiate dabarties įvykiais, nes visada norėsite jų kitokių nei yra. Nėra laiko ko nors praleisti, nes esate gyvas. Nesidžiaugti dabartimi - vadinasi, gyventi praeityje ir būti tik pusiau gyvam. Imate gailėti savęs, kentėti, raudoti.
Gimstate turėdamas teisę būti laimingas. Turėdamas teisę mylėti, džiaugtis ir dalytis meile. Esate gyvas, gyvenate ir džiaugiatės gyvenimu. Nesipriešinkite gyvenimo tėkmei, nes čia eina Dievas. Jūsų egzistencija įrodo Dievo egzistenciją. Jūsų egzistencija įrodo gyvenimo ir energijos egzistenciją.
Mums nereikia nieko žinoti ar įrodyti. Tik būti, rizikuoti ir visokeriopai džiaugtis gyvenimu. Sakykite ne, kai norite sakyti ne, sakykite taip, kai norite sakyti taip. Jūs turite teisę būti savimi. O galite būti savimi tik tada, kai padarote visa, kas įmanoma. Nesistengdamas jūs neigiate teisę būti savimi. Tai sėkla, kurią turėtumėte auginti savo galvoje. Jums nereikia žinių ar aukštų filosofinių sąvokų. Jums nereikia, kad kiti jus pripažintų. Jūs atskleidžiate savo dieviškumą gyvendamas, mylėdamas save ir kitus. „Aš myliu Tave" - tai Dievo žodžiai.
Pirmąsias tris išmintis įgyvendinsite tik darydami visa, kas įmanoma. Nesitikėkite, kad visada gebėsite neklysti žodžiais. Nusistovėję įpročiai yra per daug tvirtai įsišakniję jūsų galvoje. Bet galite pasistengti. Nesitikėkite, kad niekada nepriimsite nieko asmeniškai. Bet pasistenkite. Nesitikėkite, kad niekada nedarysite prielaidų, bet, žinoma, pasistenkite.
Jei labai stengsitės, ilgainiui vis mažiau ir rečiau klysite žodžiais, rečiau priimsite viską asmeniškai ir darysite prielaidas. Jums nereikia savęs teisti, jaustis kaltam ar bausti save, jei neįstengiate laikytis šių nuostatų. Jei darote visa, kas įmanoma, jausitės gerai, nors ir toliau darote prielaidas, priimate viską asmeniškai ir klystate žodžiais. [...]
Jei padarote visa, kas įmanoma, siekdamas asmeninės laisvės, meilės, pamatysite, kad reikia tik laiko - ir jūs rasite, ko ieškote. Kalba ne apie svajones ar ilgas meditacijas. Turite išsitiesti ir būti žmogumi. Privalote gerbti save - vyrą ar moterį. Džiaugtis savo kūnu, jį gerbti ir mylėti, maitinti, švarinti ir gydyti. Jį mankštinti ir daryti viską, kas jam malonu. Tai jūsų bendravimas su Dievu. [...]
Keturios išmintys čia; jums tik reikia jų siekti ir gerbti jų svarbą ir galią. Būtent gerbti. Galite pradėti nuo šiandien: aš pasižadu gerbti keturias išmintis. Jos tokios paprastos ir logiškos, kad net vaikui nesunku jas suprasti. Tačiau privalote turėti tvirtą valią, kad jų laikytumėtės. Kodėl? Nes, kad ir kur eitume, mūsų kelias bus pilnas kliūčių. Visi stengiasi trukdyti mūsų pasiryžimui laikytis tų nuostatų; viskas aplink verčia mus jas laužyti. Problema - visos kitos nuostatos, kurios yra planetos svajonės dalis. Jos gyvos ir labai stiprios.
Todėl turite būti geras medžiotojas ir narsus karys, kad galėtumėte savo gyvenimu apginti keturias išmintis. Nuo to priklauso jūsų laimė, laisvė ir visas gyvenimas. Kario tikslas - pakeisti šį pasaulį, pabėgti iš šito pragaro ir niekada į jį negrįžti. Toltekai mus moko, kad didžiausias atlygis - peržengti žmogišką kančios patirtį ir tapti Dievo įkūnijimu. Tai tikras atpildas.
paimta iš http://www.ekuryba.com/book.php?action=diary&sid=15
