Užupio dvasios suburti
Vytautas Tumėnas
UŽUPIO DVASIOS SUBURTI
Užupio menininkų paroda
,,NAMAS PRIE UPĖS"
Vilniaus Rotušėje
(2006 03 29 - 04 21)
Unikalios Užupio dvasios įkvėpti dailininkai susibūrė į meninę bendruomenę. Jų kūryba išsiskiria ypatingu poetiškumu, kuris dabarties dailėje tapo nebemadingu, todėl užupiečių romantika atrodo tarsi maištas prieš standartinį gyvenimo būdą ir kūrybą, kaip alternatyvios meno veiklos paieškos, eksperimentai. Vaikščiodamas po parodą susimąstai apie žmogaus nuoširdumo, artimumo gamtai vertę, apie paprastus ir natūralius jausmus. Tai išties gera proga pailsėti nuo ,,mankurtiškų" naujovių, nuo vienadienių, greitai pamirštamų ,,performencų" ir nuo sintetikos, pergalingai besiveržiančios į mūsų gyvenimą ,,prezervantų" kupiname maiste, chloruotame vandentiekio vandenyje, per informacines technologijas - ,,multimedijų", ,,digitalinių" efektų pavidalų.
Vis sparčiau ,,besisukančioje" mūsų civilizacijoje, desperatiškai vejantis užsienio pažangą, šioje alternatyvaus meno parodoje pasijunti kaip oazėje, kurioje niekam nerūpi aplenkti, varžytis su savimi ar kitu bei siekti visuomenės pripažinimo ir šlovės. Atrodo, kad šie menininkai tiesiog džiaugiasi savuoju Aš, juos supančiu Užupio oru ir tiesiog būna, ramiai kuria mažai dairydamiesi į ,,rimtų specialistų" nuomonę. Mane žavi jų drąsa būti savimi ir visiškai nepaisyti ,,prestižinėms" parodoms ar menininkų grupėms priimtino ,,panašaus meninio lygio" standarto.
Bendruomeniškumas, draugiškumas, nuoširdumas, augimo potencja - brangiausios jaunatvės savybės - bene svarbiausias Užupio menininkų bruožas. Ši jaunatvės entuziazmo dvasia gaubia visus parodos dalyvius. Todėl net ir vyresnės kartos, garsūs iškilūs menininkai (R. Kunca, E. Urbanavičius) nesididžiuoja ir mielai dalyvauja šioje dailės šventėje greta jaunųjų patys jaunėdami. Išskirtinė Užupio menininkų kolonijos parodų ypatybė - galimybė reikštis ne tik iškiliems bei prakutusiems, tačiau net ir tiems, kurie pradeda meno kelią.
Kita vertus, Užupio menininkams nesvetimas ir postmoderniškas žaismingumas, eksperimentiškumas, sąmoningas siekis kvestionuoti elitinio, studentiško, pop, turgaus meno ribas. Parodos dalyvių jausmų skalė itin plati: nuo tragedijos iki komedijos, nuo dramatiškumo iki sentimentalumo, nuo naivumo iki intelektualumo, nuo jausmų gaivalo - iki harmonijos, nuo rimtumo - iki parodijos ar žaidimo.
Užupio architektūros ir gamtos peizažų tema bene populiariausia parodoje. Intriguoja jų sampratos ir perteikimo įvairovė, kurioje galima išskirti realistinę ir abstrahuotą-dekoratyvią kryptis. Įdomu, jog šiuos bruožus matome ne tik tapyboje, bet ir fotografijoje. Teminės tapybos, grafikos, skulptūros kompozicijų idėjos ir jų kilmė taip pat neatsiejami nuo Užupio mikropasaulio.
Realizmo sparne tapyboje ryškiausiai atpažįstamos XIX a. romantizmo (P. Kostinas Užupio mito gimimas), klasikinio lietuviškojo modernizmo atstovų V. Karatajaus, A. Petrulio, S. Šaltenio tradicija: V. Bazaras Laiptai, J. Gelguda Galera, Vakaras Užupyje, G. Bagdonas Laiptai į upę. Menine branda pasižymi R. Kuncos, S. Kruopio darbai. I. Kukenytės nuotraukos (pvz., Užupio kiaušinis ir balionas dangaus fone) išsiskiria įžvalgiu Užupio dvasios perteikimu, užfiksuotų detalių semantikos talpumu, poetizuotu dokumentalizmu.
Abstrahavimo srovė ir tapyboje, ir fotomene filosofiškesnė, joje daugiau poteksčių, grafikos prigimčiai būdingų išraiškos priemonių. S. Urbanavičiūtės darbai išskirtini akvarelės technikai neįprastomis muzikaliomis architektūros kompozicijomis. K. Ramonas pateikia itin subtilius drėgnos Užupio pakrančių augmenijos viešpatijos paveikslus. Kaip himnai skamba darnios kompozicijos A. Guščenkos tapybinės panoramos Užupis čia ir dabar. Ž. Jasys savo nuotraukose perteikia dekortyviai abstrahuotą Užupio realyės transformaciją.
Parodoje gausiausia kompozicijų koncepcija ar meninine fantazija paremtų (nuo realistiškesnių iki abstrakčių). Jos gimė stebint architektūrą, gamtą ir aplinkumą , improvizuojant, ir išreiškia specifinę Užupio dvasią, mintis, jausmus ir svajones.
E. Urbanavičiaus Užupio stogai spinduliuoja viršlaike rojų primenančia darna.
A. Maruškos Naktis malūnų gatvėje kalba apie materialios architektūros įspaudus mūsų atmintyje, vidaus pasaulyje, pasąmonėje, kurioje gyvuoja mūsų praeities patirtys. Ilgesingo gilaus mėlyno kolorito aplinkoje plokšti miesto pastatų vaizdai lyg skęsta erdvės ir laiko migloje. Virš pastatų skrendantis juodas vyras sukelia daugybę minčių nuo asociacijų su Šagalo įvaizdžiais iki pamąstymų apie ypatingą Lietuvos toleranciją žydams.
Senos romantiškos ir šiandien vis sunkiau berandamos aptriušę Užupio architektūros sienos kaip prasminga žinia iškyla G. Vaičio tapytame Užupio sienos laiške, Ž. Jasio nuotraukoje Vaiduoklis.
K. Urbos kompozicijoje Nojaus Neimanto laivai, vaizdojančiames burlaivius ,,gyvenimo upėje", filosofiškai įprasminta bendruomenei brangaus menininko netektis.
Vilnelės idėja, kelianti lietuvių mitinio žalčio, gyvybės syvų, mikroskopinio ląstelių gyvenimo stebėsenos asocijacijas, įdomiai įkūnyta A. Jančiauskaitės Upės ženkluose.
Upės žuvys, kvėpuojančios kitu gyvenimu - sužadina mintis apie paralelinių pasaulių koegzistavimą V. Vėjo tapybos darbe Upė anapusybė.
Beje, upės kaip tekančio laiko, jungiančio praeitį ir dabartį idėjos iškyla daugelio darbuose (G. Vaičys Prisiminimų ugninė upė, M. Abramavičius Užupis 1108).
Stilių įvairove parodoje išsiskiriantis G. Bagdonas Žuvų virsme svajoja Vilnelėje pagauti ,,auksinių žuvelių". Abstrahuotu vaizdu ir minimalizuotų potepių išraiškingumu, spalvų darniu įtaigumu išsiskiria Pasivaikščiojimai po Užupį vasaros vakarą.
A. Cicėnienė darbe Nusipelnę gyventi geriau, pasitelkdama turgaus meno estetiką, parodijuoja garsius politikų šūkius, šmaikščiai primena apie socialines užupiečių problemas ir kartu išreiškia natūralų žmogaus poreikį ir gebėjimą romiai matyti džiaugsmą supančioje aplinkoje.
Itin skambaus ir džiaugsmingo kolorito, kupini jaunystės entuziazmo E. Škarnulytės Galeros siena, Upės paukštis.
Užupiečių komunikabilumą, jų laisvės Europinį kontekstą rodo tapytojo T. Takatalo Europe, kuriame Europos žemėlapis tik iš pirmo žvilgsnio primena šį žemyną - tai tėra laisva jo kontūrų improfizacija.
Skulptorės T. Janovos Senas malūnas primena apie žmogaus gyvenimo kelią, kuris baigiasi ,,vandens anapusybeje", kai malūno laiptai nusileis vandenin drauge su smalsiu keliautoju, kuris kol kas kyla į malūno rato zenitą.
Fotomenininkų V. Vėjo ir D. Každailio darbai puoselėja retą mūsuose fantastiško realizmo kryptį, ,,suklonuodami" šiuolaikinius Užupio feniksus - realių merginų ir paukščių junginius.
A. Guščenkos instaliacija Užupis čia ir dabar, sudaryta iš siaurų vertikalių Užupio peizažų, esančių tapytojo molberte ir prikaltų lentų, išradingai ir itin taikliai perteikia savitą šios vietovės architektūros interjero-eksterjero santykį, siaurus, ankštus matymo rakursus bei gyvenimo nuolatinėje kūryboje ir remonte būseną. Todėl šis darbas - tarytum Užupio menininkų kolonijos simbolis.
Tapytojos S. Salome Psichodelic Užupis siurelizmo plastikos kalba mėgina kalbėti apie Užupio dvasios ryšį su hipiais.
Kita vertus meniškumu parodoje išsiskiria darbai, atspindintys bernardinų vienuolyno (esančio kitoje Vilnelės pusėje) kaimynystės neišvengiamą įtaką užupiečių pasaulėžiūrai.
Apie tai liudija M. Skudžinskas-Marux Keliaujantis Kristus, J. Šalkauskaitės Septyni išganytojo žodžiai nuo kryžiaus.
M. Abramavičius Tame fone daugiau šviesos itin netikėtai ir savitai įkūnyja, atrodytų jau išsemtą, Kristaus temą. Keistos simbolikos kalnai dangaus karalystėje kelia asocijacijas su Azija. Reikšmingi ir kiti gerai žinomi simboliai: lelijos, žvaigždėto dangaus/dangiškos karalystės juosta (asocijacija su Čiurlioniu), o veidas primena dailininko autoportretą. Nemažiau įdomus ir darbas Aštunta naktis, kuriame autorius pratęsia pasaulio sukūrimo per septynias dienas mitą, kalbėdamas apie nakties virtimą šviesa aštuntąją kūrimo naktį. Šie darbai išsiskiria jaunatviškai šviesiu ir pasakiškai pietietiškai džiaugsmingu koloritu, nebūdingu religinei lietuvių tapybai. Galbūt tai byloja ir apie apčiuopiamai prasiplėtusių geografinių mūsų horizontų naudą.
Kita vertus, užupiečių pasaulėžiūrai nesvetimą laisvamanybę įkūnija T. Gutausko darbas Stabas III, kuriame galima įžvelgti panašumų su XX a. 9 deš. JAV popartininko Keitho kurtais ironiškais šiuolaikinių amerikiečių stabais.
A. Makštučio instaliacijoje Skysta TV naujoviškas pavadinimas siejamas su atgyvenusia TV aparatūra. Skulptorius, šypsodamasis iš Užupyje geriau nei kur kitur matomos technologijų raidos istorijos, primena apie civilizacijos pasiekimų džiaugsmą, kuris neprieinamas vietiniams Užupio skurdžiams.
Formos originalumu parodoje išsiskiria D. Rusio instaliacija Lego. Iš daugybės paveikslų ir aplikacijų fragmentų sudėliotas sudėtingo silueto kūrinys, aplipdymo margumu, estetikos naivumu primena turgaus dizaino ar primityviojo meno principus - taip autorius taikliai išreiškia Užupio gyvenimo margumyną, įvairovę, mozaikiškumą ir ,,neelitiškumą".
Alternatyvaus užupiečių meninio gyvenimo linksmumą ir pomėgį šmaikštauti gerai rodo įvairios nominacijos, kurios buvo įteiktos per parodos atidarymą: ,,Už ypatingai gero skonio darbą" apdovanotas S. Kruopis; ,,Už Užupio klasiką" - visi parodos dalyviai; „Už ekologiškiausią kūrinį" - V. Vėjas; ,,Už nieko rimto kūrinį" - M. Abramavičius; „Už savo vietoje esantį kūrėją" ir ,,Už alternatyviausią kurinį - D. Rusys; „Rudnosiuko nominacija" už svarius indėlius, plėtojant Lietuvoje nesąmonių žanrą geraja prasme" - I. Kukenytė; „Už sveikiausią kūrinį" - D. Lukšaitė; „Už juodžiausią darbą" - A. Seliuta; „Už ugningiausią kūrinį" - G. Vaičys; „Už Užupiausią darbą" - A. Maksimiljanas; Už lietuvškiausią kurinį - E. Urbanavičius; ,,Už geriausią kūrinį" - R. Kunca; Už labiausiai tinkamą dovanoti darbą - S. Butnoriūtė; ,,Už labiausiai reikalingą rėmų" - J. Šalkauskaitė.
Neabejotina, kad įvairias Lietuvių modernizmo tradicijas tęsiantys Užupio menininkai turtina dabarties dailės įvairovę. Įdomūs socialiniai jų meninės veiklos aspektai. Tai itin aktyvi menininkų bendruomenė, kuri galėjo gimti ir užaugti tik nepriklausomos demokratiškos Lietuvos laikais. Jos branduolys organizuoja ne tik užupiečių parodas ir plenerus, kasdieninius meninius bendravimus, pripažįsta bohemą, puoselėja savitą filosofiją, bet ir kuria Užupio Respublikos aplinkotvarką, politiką. Todėl drąsiai galima teigti, jog Užupio menininkų kolonija, jos gyvenimo būdas, aplinka ir kūryba - unikalus dabartinės kultūros reiškinys. Gera, kad užupiečių pasaulis leidžia rasti vietą po saule visiems - ne tik ,,ereliams", bet ir ,,žvirbliukams", ne tik ,,kultūrtregeriams" ar tiems, kurie vaidina pirmaujančius, bet ir tiems, kuriems nė motais nei globalizacija, nei laiko matai o ,,antimodernumas" nesukelia alergijos.
