UŽUPIO RESPUBLIKA

 

UŽUPIO RESPUBLIKOS KONSTITUCIJA

 

1. Žmogus turi teisę gyventi šalia Vilnelės, o Vilnelė tekėti šalia žmogaus.
2. Žmogus turi teisę į karštą vandenį, šildymą žiemos metu ir čerpių stogą.
3. Žmogus turi teisę mirti, bet tai nėra jo pareiga.

4. Žmogus turi teisę klysti.
5. Žmogus turi teisę būti vienintelis.
6. Žmogus turi teisę mylėti.
7. Žmogus turi teisę būti nemylimas, bet nebūtinai.
8. Žmogus turi teisę būti nežymus ir nežinomas.
9. Žmogus turi teisę tingėti arba nieko nedaryti.
10. Žmogus turi teisę mylėti ir globoti katę.
11. Žmogus turi teisę rūpintis šunimi iki vieno iš jų gyvenimo pabaigos.
12. Šuo turi teisę būti šunimi.
13. Katė neprivalo mylėti savo šeimininko, bet sunkią minutę privalo jam padėti.
14. Žmogus turi teisę kartais nežinoti, ar jis turi pareigų.
15. Žmogus turi teisę abejoti, bet tai nėra jo pareiga.
16. Žmogus turi teisę būti laimingas.
17. Žmogus turi teisę būti nelaimingas.
18. Žmogus turi teisę tylėti.
19. Žmogus turi teisę tikėti.
20. Žmogus neturi teisės prievartauti.
21. Žmogus turi teisę suvokti savo menkumą ir didingumą.
22. Žmogus neturi teisės kėsintis į amžinybę. 
23. Žmogus turi teisę suprasti. 
24. Žmogus turi teisę nieko nesuprasti.
25. Žmogus turi teisę būti įvairių tautybių.
26. Žmogus turi teisę švęsti arba nešvęsti savo gimtadienio.
27. Žmogus privalo prisiminti savo vardą.
28. Žmogus gali dalintis tuo, ką turi.
29. Žmogus negali dalintis tuo, ko neturi.
30. Žmogus turi teisę turėti brolių, seserų ir tėvų.
31. Žmogus gali būti laisvas.
32. Žmogus atsako už savo laisvę.
33. Žmogus turi teisę verkti.
34. Žmogus turi teisę būti nesuprastas.
35. Žmogus neturi teisės padaryti kitą kartą.
36. Žmogus turi teisę būti asmeniškas.
37. Žmogus turi teisę neturėti jokių teisių.
38. Žmogus turi teisę nebijoti.
39. Nenugalėk
40. Nesigink
41. Nepasiduok

 

UŽUPIO RESPUBLIKOS HIMNAS

 

  Tu tik prisiglaudi ir grindinys pakyla,
Kad angelas turėtų kur nutūpti…
Apsikabinęs šunį, pagalvę ir tylą –
Tu ištirpsti vėjuotą naktį lyg žvaigždė ant delno…
Ir tik ant stogo sargas laiko dangų,
Kad niekas jo tamsoj neužgesintų –
Susirenka sapnų pakrantėm vėlės –
Ir baltos snaigės nuo blakstienų krinta…
Ir tik ant stogo sargas laiko širdį,
Kad niekas jos gelmėj neužgesintų –
Susirenka sapnų pakrantėm vėlės –
Ir baltos snaigės nuo blakstienų krinta…
Tu tik prisikeli ir laikrodis nustoja –
Vidurnakčio versmėj save skaičiuoti…
Tu tik atsiveri ir viesulas užpusto –
Ir garvežį ir traukinį ir stotį…

 

Užupis – unikali valstybė valstybėje. Tarsi spalvinga ir gyva sala, nuo miesto atskirta Vilnelės upės, kur vis dar gyva tikroji romantikos dvasia, kur klesti tolerancija, kibirkščiuoja kūrybinė energija, trykšte trykšta įkvėpimas, „daromas“ menas, laužomi tabu ir stereotipai, o visa tai iš aukštybių ramiai ir atlaidžiai stebi pilkasparnis Užupio angelas.

 Užupis – ne tik pripažintas menininkų rajonas, jau seniai pelnęs mistiškiausio ir romantiškiausio Vilniaus rajono vardą. Užupis – tai menininkų „respublika“, turinti savo konstituciją, himną, kalendorių ir žemėlapį, savo prezidentą, premjerą, ambasadorius daugelyje pasaulio kraštų, karines pajėgas (jas sudaro 12 žmonių), vyskupą, dvi bažnyčias, seniausias Vilniuje Bernardinų kapines, septynis tiltus ir nuostabų globėją – pagrindinėje aikštėje stūksantį bronzinį Užupio angelą... Tačiau neverta minėti to, ką Užupis turi (patiems užupiečiams tai nepatiktų), juk daug svarbiau, kas jis yra – ypatinga „namų vieta“, kurioje kiekvienas žmogus gali būti vienintelis, bet ne vienišas; išlikti individualybe kartu būdamas vieningos bendruomenės dalimi.

Tačiau reikia pasakyti tiesą – Užupis ne visada buvo tokia patraukli, gausiai lankoma vieta. Buvo laikai, kai vakarais jį tekdavo gerokai aplenkti, o ir dieną čia vaikštinėti nedaug norinčių teatsirasdavo. Tai buvo vienas pavojingiausių Vilniaus rajonų, kuriame gyveno žemiausių visuomenės sluoksnių atstovai, valkatos ir įvairiausio plauko nusikaltėliai, knibždantys apgriuvusių kiemų ir malkų sandėliukų prietemoje. Tuo tarpu netyčia pro šalį einantys padorūs žmonės spartindavo žingsnį ir turbūt dėkodavo dangui, kad netenka jiems Užupyje gyventi... O dabar jie, ko gero, jau seniai nagus graužia, kad tada nenusipirko Užupyje namo (ar bent kambarėlio) už kapeikas, o dabar šis malonumas – nebe jų nosiai.
Užupio respublika gyvuoja jau vienuolika metų ir kasmet su neslūgstančiu entuziazmu švenčia savo Nepriklausomybės dieną – balandžio 1-ąją. Šventės proga namai pasipuošia vėliavomis, prie įėjimų į rajoną ima veikti muitinės, skelbiamas metų Užupio garbės pilietis (juo yra tapę jo šventenybė Dalai Lama, Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus ir t. t.) Šią dieną vyksta koncertai, akcijos, teatralizuotos eisenos, kuriose koja kojon žengia princesės, rokeriai, angelai ir patys tikriausi užsienio šalių diplomatai, kuriems nusišypso sėkmė tuo metu viešėti Lietuvoje. Taip, Užupyje įmanoma viskas!
Dar vienas Užupio paradoksas yra tas, kad Užupis niekada nenorėjo, kad apie jį kalbėtų. Todėl garsas apie šį menininkų rajoną pasklido labai toli. Dar Užupis nenorėjo būti į ką nors panašus – tačiau nuolat yra lyginamas su Paryžiaus Monmartru ar Kopenhagos Kristianija. Dar daugiau – gandų suintriguoti Paryžiaus Monmartro atstovai prieš šešerius metus patys atvyko į Užupį ir nuo tol Užupio kūrybinė grupė kasmet vyksta į Monmartro festivalį Paryžiuje. Juk Užupio respublikos ženklas yra atviras delnas – tai reiškia, kad Užupis yra atviras ne tik Vilniui ir Lietuvai, bet ir visam pasauliui. Užupyje bet kam galima būti, galima gyventi, galima kurti, galima mylėti, tačiau Užupio negalima turėti. Nes, pasak R. Lileikio, Užupis yra ne fizinės, o dvasinės priklausomybės vieta. Paklaustas, ar Užupio respublika turi kokių nors ateities planų, jo ekscelencija ramiai atsako, kad Užupis stengiasi gyventi šia diena, stengiasi likti gyvas ir atviras – kaip daina, tol, kol skamba, kaip žiedas, tol, kol žydi...