VII UŽUPIO TAPYBOS PLENERAS

   Banalu kartoti (nes tai kartoju ne aš vienas, o visi, rašantieji apie analogiško pobūdžio renginius), tačiau pasakyti ką nors protingo ir gražaus apie dailininkų simpoziumus (išskyrus kažką schematiško arba labai kritiško) yra be galo keblu. Kodėl? Dėl paprasčiausios priežasties – menininkų ir ypač tapytojų simpoziumai yra procesinis dalykas. Juose svarbiausia – ne galutinis rezultatas, o pats vyksmas. Todėl tie, kurie gilinasi į tai, kas buvo padaryta ir parodyta, daro esminę metodologinę klaidą. Plenere reikia būti ir jame dalyvauti. Tada ir atsiskleidžia visa jo esmė. (Nukrypsiu į šoną, tačiau mąstau, kad pas mus, ypač tarp kai kurių kolegų dailės kritikų vis dar ir labai dažnai pernelyg ritmai žiūrima į tokias akcijas. Tai juk yra tam tikro sukirpimo tapytojų viešųjų ryšių akcijos, beveik performansai, kurių metu jie puikuojasi savo asmenybėmis, molbertais ir dažų tepimo principais – todėl žiūrėti reikėtų į tai...).

Tik ką pasibaigęs Užupio pleneras (jau septintasis ir kaip paprastai – tarptautinis, sutraukiantis dalyvių iš Europos bei Azijos, Vilniaus, Užupio ir kitų Lietuvos vietų) – dvigubai kietesnis riešutėlis. Tiek dalyviams, tiek žiūrovams. Esmė ta, kad labai (sakyčiau – žiauriai) įpareigojanti yra pati vieta. Legendomis ir savotiška dvasia (kiek tai yra natūralus, o kiek išgalvotas dalykas – kitų diskusijų reikalas) apipintas senasis Vilniaus priemiestis, dabar – integrali miesto dalis, reikalauja specialaus nusiteikimo. Aišku – o ar kitos vietos kitokios? Apie Užupį ne retas turi savo tvirtą ir nepajudinamą nuomonę. Todėl norint čia ką nors daryti ir dar labiau kurti kažkokius menus reikia prisiimti ir nemažą atsakomybę. Visgi pati vieta yra be galo meniška ir papildomų menų kūrimas joje gali viską tik sugadinti. Manau, kad tokių dalykų čia nestinga. Visa laimė, jog molbertinė tapyba (dėl savo labai trapios prigimties bei mobilumo) yra dar ne pats blogiausias variantas.

Žiūrėdamas į Užupio galeroje (svarbiausiame šio rajono meno centre) plenero pabaigoje išeksponuotus darbus mąsčiau, kad menininkai visais būdais siekė pajusti ir perteikti Užupio dvasią. Reikia pripažinti, jog ne visiems tai pavyko. Labiausiai sekėsi tiems, kurie tiesiog tapė tai, ką regėjo aplinkui. Tai yra – Užupio kiemus bei skverus. Kaip tapė – tai jau yra kiekvieno asmeninis reikalas, tačiau į dešimtuką pataikyta pasirinkus realizmo, impresionizmo, ekspresionizmo apraiškų ir nesistengiant per daug stilizuoti ar abstrahuoti. Manau, kad tokiai fotogeniškai vietai kaip Užupis tiesiog reikia skrupulingo, kartai net fotografiško regėjimo. Tam, kad būtų užfiksuota laiko bei vietos duotybė. Šiuo atžvilgiu parodoje man ypač įstrigo Gintos Rubežės (Latvija), Ninos Šapkinos iš Rusijos, lietuvių dailininkų Aistė Bugailiškytės, Aistė Černiūtės, Danieliaus Rusio, Sauliaus Kruopio darbai. Juose užtikau tai, ką galbūt ir galima pavadinti Užupio dvasia (pripažinkime, jog šita samprata yra be galo spekuliatyvi bei diskutuotina, kaip ir sostinės dalies lyginimas su paryžietiškuoju Monmartru). Atrodo, jog labai ir nesistengta. Tiesiog imti dažai, drobė ir kurtos bendros nuotaikos, vasaros pabaigai būdingas koloritas, užupietiški spalviniai sąskambiai, kuriuos diktavo kreivos gatvelės, žali Vilnios vandenys, pro balkšvus debesėlius melsvame danguje prasišviečianti saulė, vienur kitur sušmėžuojanti praeivio figūrėlė.

Man pačiam ypač įstrigo D. Rusio nutapyta saulės nutvieksta Paupio gatvelė, kurioje optiškai bei taktiliškai įmanoma pajusti šios tranzitinės vietos dulkėtumą, iš priekio atvažiuojančių automobilių keliamą triukšmą bei vibraciją.

Visgi, kaip jau minėjau, Užupio plenere svarbiausia yra ne tai, kas buvo padaryta, o kaip (kad) tai buvo daroma. Didžiausia patirtis iš šio plenero – jo dalyvių tapytojų diskusijos apie spalvų „įkrovimą“. Manau, kad tokias kalbas girdėjusiems praeiviams turėjo linkti ausys, smegenys privalėjo dirbti didesniais apsisukimais. Galų gale – buvo tiesiog gražu ir įdomu matyti Užupio kiemuose, skvereliuose, gatvėse su molbertais dirbančius dailininkus. Pavyzdžiui, tikrai vertėjo matyti, kaip su dideliu formatu kovoja Museibas Amirovas iš Baku, kaip jis graibo dažus iš didelių skardinių dėžių, kaip plastiškai šoka prieš į sieną atremtą drobę arba kaip dažus nuo paletės ant būsimo paveikslo kloja N. Šapkina. Pagalvojau, kad Užupio pleneras galėtų vykti ne porą savaičių kartą per metus, o ištisus metus. Ir ne bet kur, o Užupio kiemuose bei skveruose. Juk dirbantys tapytojai, o ne prabangiais automobiliais šį rajoną skrodžiantys nuvorišai arba degradavę „vietiniai“ (būkime realistai, tačiau tokių yra nemažai) ir kuria tai, ką būtų galima pavadinti Užupio dvasia.