Spalio 16–30 d. „Užupio meno inkubatoriaus“ galerijoje „Kalnas“ (Krivių g. 10).
Atidarymas: spalio 16 d. 18 val.
Algio Judicko asmenybėje yra susijungę iš gimtųjų Pivašiūnų atsineštas kaimiškasis ir Vilniuje įgytas miestiškasis pradai, laukinis nežabotumas ir kultūra. Viso to jungtimi galėtų būti į mūsų lietuvišką sąmonę įsismelkusi barokinė tradicija, gyvybinga dar nuo pirmųjų italų jėzuitų, kūrusių šiauriniuose kraštuose, ir Vinco Svirskio, drožusio barokinius kryžius ne taip seniai, laikų. Ekspresyvusis ir emocionalusis Barokas yra užkoduotas ir nuoširdžiai dramatiškoje Algio Judicko kūryboje, kuri kartu yra ir konceptuali bei šiuolaikiška – sąlytį su natūraliais, stichiškaisiais žmogaus ir gamtos pradais (palyginimui galima prisiminti ir vašką, veltinį, riebalus kaip kūrybos medžiagą naudojusį Josephą Beuysą) menininkas paverčia savo kūrybos strategija bei taktika. Ypač ritualizuotais (tai vėlgi turi sąsajų su dvasinėmis sensualaus Baroko laikų praktikomis) regisi tie dailininko darbai, kuriuose iš atskirų ready-made‘ų – šapelių, akmenėlių ir panašiai – yra išdėstomos rožantiškai mandališkos struktūros.
Šią tradiciją tęsia ir Algio sūnus Matas, savo „taikomosios“ dailės objektuose jungiantis spontaniškumą ir racionalumą. Tų artefaktų, kuriuos kuria jaunosios kartos kūrėjas, negalima šimtu procentų priskirti prie grynojo dizaino objektų, kadangi juose egzistuoja ne tik pritaikomasis, bet ir vaizduojamasis, išraiškos link krypstantis pradas. Baldai čia tampa skulptūromis, o statulos – stalais. Mato Judicko sukurtuose objektuose taip pat siekiama pusiausvyros tarp natūros ir kultūros, tarp savaiminių, gamtos suformuotų pavidalų ir žmogaus rankų prisilietimo (mediniai paviršiai yra regimai, juntamai išglostyti delnais ir pirštų pagalvėlėmis).
Tad ši paroda yra proga pamatyti Algio Judicko darbų retrospektyvą, siužetų ir formų traktuotes, įsitikinti tradicijos perdavimo ir produktyvaus kartų susikalbėjimo fenomenu.
(Dr. Vidas Poškus)