Jaunosios kartos lietuvių tapytojas Tadas Tručilauskas (kitaip žinomas kaip Tadas Tru Chill) dar tik pradeda savo meninę karjerą, tačiau savo kūrybinėje biografijoje jau turi gana reikšmingų įvertinimų. Jis buvo vienas ryškiausių pretendentų į pagrindinį „XI Young Painter Prize“ apdovanojimą, o konkurse pristatytas kūrinys buvo įsigytas ir papildė vieną svarbiausių šiuolaikinio meno kolekcijų, esančių meno fonde Lewben Art Foundation Skandinavijoje.
Šiuo metu UMI „Galeroje“ eksponuojama Tado darbų paroda „Gerki, sesut, geri“. Ta proga ir pakalbinome jos autorių.
Tadai, tave žinome kaip jaunosios kartos tapytoją, menininką, stebime tavo kūrybą, tačiau įdomu, koks esi už studijos sienų, namuose, be tapybos? Ar Tadas be kūrybos išvis egzistuoja?
Intensyviausiai dirbau, kai buvau jaunesnis ir kai norėjau prasilaužti, išmokti, mokėti, pradėti mokėti. Būdavo, kad dirbdavau net ir 48 valandas. Galiausiai atradau teisybės posakyje „Darbas darbui nelygu“. Dabar man jau beveik 27 metai. Ir manau, kad pragyvenau tokį kaip ir roko žvaigždės gyvenimą, tik, žinoma, būdamas tapytoju. Ir šiuo metu mąstau apie kitokio pobūdžio susitelkimą į kūrybą negu tiesiog dirbti dirbti dirbti, ir dar kartą dirbti, ir vėl dirbti… Dabar imu manyti, kad nesvarbu, kiek daug dirbi, svarbu neužsimiršti, išmokti klausyti savęs. Ir atsipalaiduoti – kiekvienoje situacijoje, net lipant tik su triusikais į Himalajų kalną.
Kada ir kaip supratai, kad tavo gyvenimas sukasi apie tapybą?
Nėra taip, kad sukasi apie tapybą. Bet man patinka piešti, man patinka vaizduoti ir dirbti prie to vaizdinio. O kad mano gyvenimas būtų vien tapyba, – taip nėra, bet ji vis tiek mane labai domina, aš su ja jau labai ilgai „susituokęs“. Nors labiau sakyčiau, kad ne pats sukuosi apie tapybą, bet esu po jos padu. O tą padą į burną įsidėjęs.
Ar būtų įmanoma suskaičiuoti, kiek paveikslų esi nutapęs savo studijoje? Kuris tau artimiausias?
Dabar, kai kalbu, šalia manęs yra trys paveikslai. Man jie visi patinka. O jei skaičiuotume visus per tuos trylika metų… Manau, kad virš dviejų ar trijų šimtų paveikslų tikrai galima suskaičiuoti. Bet reikia turėti omenyje, kad aš mėgstu ir paaukoti paveikslus. Taip pat ir užtapyti – ant viršaus nutapyti ką nors nauja.
Galima pastebėti, jog dažnai kertine tavo darbo figūra tampa moterys. Kodėl? Kokios yra moterys tavo kūryboje?
Nesutikčiau, kad vien tik moterys – kartu yra ir daug vyrų. O moteris man patinka matyti, ir dažnai jas – ar ją – matyti kuo arčiau. Kartu tai tam tikras pasimėgavimas – sukurti gražią moterį. Bet yra ir kiti paveikslai – ar su moterimi, ar be moters, – kuriuose dėlioju kažkokią savo istoriją. Jie labiau kaip mano autoportretas – nors ir vaizduoju moterį, bet ta moteris kažkiek esu ir aš.
Esi minėjęs, kad norėtum išugdyti gebėjimą perkelti sapnus ant drobės. Ar prieš pradėdamas darbą visada žinai, ką, kokią nuotaiką ar jausmą nori juo perteikti?
Nėra taip, kad prieš darbą jau žinau, ką norėčiau perteikti. Aš labiau galvoju apie tai, kad man tereikia pakelti ranką, ją pasukti, užtepti potėpį ir pamatyti rezultatą prieš savo akis. O galvoti, kad noriu perteikti kažkokį jausmą… Man labiau patinka tai, kas yra gryna, tikra ir prieš mano akis, o nuotaikos ir jausmai keičiasi, dingsta ir pradingsta. Dažai, kuriuos užtepu ant drobės, tikslingai ir tiksliai, – tai mano esybė, kuri yra perkeliama ant drobės. Daugiau nieko galėtų ir nebūti. Tik kad aš ateinu į savo studiją, užtepu ant drobės – su kiekvienu paveikslu kitaip – bandydamas papasakoti kažkokią istoriją. Nes aš esu tam tikra prasme pasakorius – man patinka pasakoti ar klausyti pasakų.
Turi ateities vizijų ar norų?
Šią vasarą apsiginsiu magistrinį darbą, daugiau fotografuosiu, investuosiu į fotografavimo, taip pat muzikos techniką. Pradėsiu labiau jungti muziką su savo laisvo piešimo pasirodymu. Toliau tapysiu, mokysiuosi piešti, tobulėsiu ir mėgausiuosi. O kai pasensiu, numirsiu. Numirsiu mėgaudamasis kiekviena mažiausia ar didžiausia savo gyvenimo akimirka. – Ryšio pabaiga. –
Asmeninio archyvo nuotraukos