„Fotografija man – Dievo dovana. Mano gyvenimo nuolatinė palyda, viena iš gijų jungiančių su anapusiniu – mistiniu, nepažiniu pasauliu. Tai – mano įrankis, niekada neįvardytas, bet siektas tikslas, mano žaidimas, įkūnytoji laisvė ir džiaugsmas. Ji – gyvybiškai svarbi mano asmenybės, sielos augimo sąlyga“. Tokiais žodžiais fotomenininkė Laima Beržinytė Gulbinienė apibūdina savo kūrybą parodoje „Vidya“, kovo 7–14 d. vykusią UMI galerijoje KALNAS. Pavadinimas „Vidya“ sanskrito kalba reiškia žinojimą, dažnai suprantamą kaip transcendentinį, aukštesnįjį suvokimą. Pavadinimas sufleruoja ir pagrindinį parodoje nagrinėjamą elementą – būsenas, egzistuojančias toliau už žmogaus sąmoningumo ribų.
Lankytoją pasitinkantis laikinumo motyvas, įprasmintas raukšlėtos odos ir vėjo pustomo smėlio vaizdiniais, pradeda aiškią egzistencijos ir žmogaus laikinumo temą, kuri laipsniškai plėtojasi visos parodos metu. Jos leitmotyvas – tai provokuojantis, tačiau švelnus autorės prašymas atsakyti į klausimą „kas yra laimė?“, kuris nuo pat pirmų akimirkų suasmenina žiūrinčiojo potyrį. Koliažo principu sudėliotoje monumentalioje nuotraukų serijoje vaizduojami vaikai ir jų tarsi paslapčiomis įamžintos įvairios sąmoningai nesurežisuotos, grynos emocijos. Pasirodo ir komiškų elementų, nes jusliniai potyriai ir pirminės reakcijos, atsispindinčios vaikų veiduose ir veiksmuose, peržengia kultūrinių taisyklių ribas. Nepaisydami išorinio pasaulio normų, žmonių polinkio dangstytis socialiai priimtinomis kaukėmis, vaikai sugeba tam priešintis išlikdami tarsi nuogais prieš aukštesnįjį bei patį save. Šios autorės fotografijos pristato idėją, jog vaikų santykis su pasauliu kyla ne iš kultūros, o iš natūralios reakcijos į juos supančią aplinką – mažieji nuotraukoms suteikia nesuvaidinamo žaismo bei tikrumo jausmo taip kurdami ir aiškias filosofines prasmes. Būtent todėl galėtume sakyti, kad vaikystėje žmogus yra arčiau aukštesniojo Vidya žinojimo – vaikams lengviau pažįstamas jautrumas paprastiems gyvenimo reiškiniams, kurio suaugusiajam žmogui tenka naiviai ieškoti ,,išminties” vadovėliuose ar seminaruose apie ,,pilnavertį gyvenimą”.
Fotomenininkė neapsiriboja viena medija – peržengdama fotografijos ribas ji parodą tikslingai papildo instaliacijų kompozicijomis. Jų keliamos asociacijos klausia, kokios rolės yra atliekamos visuomenės lūkesčiams išpildyti bei kokios yra šio vaidinimo pasekmės. Instaliacijos ir sumaniai parodos architektūroje įkomponuoti Rimo Navicko baldai susieja žiūrintįjį su aiškia socialinio konstrukto, įkalinančio žmogų kultūriniuose rėmuose žinute. Naudojant natūralios materijos – medžio, akmens pelenų simbolį, prisiliečiama prie žemiškojo prado – mirties temos, kuri simbolizuoja išlaisvinimą iš minėtųjų kultūrinių pančių. Taip pasitelkdama paprastas, tačiau asociatyvias priemones, autorė formuoja parodos architektūrą, žingsnis po žingsnio vesdama lankytoją išsivadavimo iš materialių būsenų link.
Parodoje taip pat itin aktualūs bibliniai motyvai. Remiamasi vyriausiųjų angelų Michaelio, Gabrielio, Rafaelio, Urielio, Salafielio, Jehudielio, Varachielio ir Jeremielio – aštuonių archangelų įvaizdžiais. Nuotraukas susiejus su šių dieviškų būtybių nešamomis metafizinėmis temomis paroda įgauna režisūrinės kompozicijos pavidalą. Anot fotomenininkės, suaugęs žmogus pasiekti dvasinio apsivalymo ir harmoningumo būseną gali išgyvendamas katarsį – savo vidinių jausmų išlaisvintas, stiprių išgyvenimų akimirkoje žmogus prisiliečia prie intuityvaus Vidya suvokimo taip įprasmindamas savo būtį. Žvelgiant į šias stiprią emociją išgyvenančių žmonių fotografijas pradeda atrodyti, jog žmonės dažnai net nepajutę šalia besisukiojančio svetimkūnio su kamera – nėra slogaus dirbtinumo įspūdžio, retas fotografuojamasis žiūri į objektyvą. Jei kai kuriose nuotraukose ir jaučiamas žmonių susipratimas esant taikinyje, tai rodosi lyg natūrali, valiūkiška išraiška, palankiai sutinkant į juos nukreiptą objektyvą.
Ši filosofiškai skvarbaus žvilgsnio persmelkta fotografijų serija skatina lankytoją kontempliuoti gyvenimo prasmės, universalių žmogiškųjų vertybių klausimais. Autorė viliasi, kad kiekvienas, apsilankęs jos parodoje su savimi išsinešė bent vieną mintį, motyvuojančią tobulėti. Juk prisimenant jos žodžius – fotografija tai viena pagrindinių sąlygų sielai augti.