Prof.dr. Gintautas Mažeikis
Daugelis menininkų praranda džiaugsmo pojūtį įstoję į akademines „tvarkyklas“: dailės mokyklas, kolegijas ir akademijas, muštruojami negailestingos kritikos ir konkurencijos. Net ta jų laisvė ir savitumas, kurių reikalauja meno kritikai ir kuratoriai, būna dramatiška, iškentėta ir liūdna. Beržinio tapybos kūriniai yra anapus akademinės tvarkos ir taisyklių. Pabandyčiau jo kūrinius nusakyti: nepriklausomas estetinis džiaugsmas, kylantis iš atvirumo gėriui ir būčiai. Žmonių grupė, kuri atvirai plėtoja tokią filosofinę nuostatą yra kai kurie budistai, pasirinkę džiaugsmo ir juoko kelią, pavyzdžiui, Deimantinio kelio puoselėtojai. Tačiau jie neretai vengia prieštaravimų, o Gedimino mąstymas ir kūryba atviri priešybėms. Koks tai džiaugsmas? Pirmiausiai jis yra nepiktas. Tai ir ne okultinis kvatojimas, ir ne erotinio šėlo sukeltas juokas, ir ne piktas politinis krizenimas, ir ne priešiška, durninanti ironija. Būčiai atviras ir nuoširdus džiaugsmas kyla ir pasaulio gėrio ir grožio, aukšto ir žemo, leidžiamo ir draudžiamo žaismo. Jo rasime ir tarp paukščių ir augalų, danguje ir žemėje, bet taip pat ir prie architektūros statinių: didžiųjų ir egzistenciškai svarbių mažuliukų, beveik griūvančių. Džiaugsmą sukelia ir gražūs daiktai, ir gilios mintys, ir kasdienybės nuoširdumas. Gediminas yra kasdienybės džiaugsmo etnografas. Jei kam yra gerai ir jei tai kitų nenaikina, jam taip pat yra nuostabu ir jis tai atskleidžia išsilaisvinusiuose nuo mokykliškumo kūriniuose. Toks giliai estetinis santykis su mus supančia tikrove nėra paprastas. Tam, kad jį patirtum reikia pašalinti visą grandinę ideologinių įsitikinimų: politinių, tautinių, klasinių, religinių, bendruomenės kovos ir interesų, iš kurių neretai kyla skausmas, pagieža, keršto troškulys, akla kritika. Šia prasme, Beržinio tapyba yra kupina gėrio ir terapinė tiems, kas nori atsiskirti nuo aklų prisirišimų ir juodo pagiežos debesies. Neretai estetinė, meninė kasdienybės pasaulio pagava būna ciniška, kupina nuobodulio, noro nesusitapatinti su mus supančiais žmonėmis, juos pažeisti ar pažeminti. Gedimino kūriniai beveik visus, o gal ir visus išaukština. Kaip ir jo fotografija: iškelia tos moters grožį, kurios jau niekas nebenori prisiminti, parodo tų gyvybę, kuriuos kiti jau vaizduoja kaip žlugusius. Ta pati pasaulį išaukštinanti nuostata sklinda ir iš Gedimino tapybos. Priešingai jam, kupini nuobodulio ir ciniškumo meno kūriniai stumia jų gerbėjus į dar gilesnę susvetimėjimo ir nepakantos duobę, bet nedovanoja pasaulio džiaugsmo.
Gedimino kūrinių pavadinimai yra ir neretai ironiški, truputį juokingi. Pavadinčiau juos džiaugsmo mielėmis. Štai su šiais pavadinimais susieti Beržinio pamąstymai, tokie pat laisvi, kaip ir jo tapyba:
Prieš šimtmečius statytas žydo architektūros pavyzdys šiandien praeities/ateities atspindžiuose rėkia gera/bloga, išlikdamas didžiausia traukos vieta kaip ir katinas, gydantis pasaulį … gydo/neišgydo pasaulio architektų nuo ateivių žvilgsnių. Ir nors akis – mato šviesą ,susiraukusio veido geriau nedėti į drobę, nes jam paprastai – tik šikt, valgyt ir miegot…
… taip/ne pasirinkimų virtuozai, apsikabinę puikiai žinomo dramblio koją, bando saulėlydyje pagauti nenuodėmę, bet kai šalia skraido pinigai, sunku nutverti tai, ko nesupranti.
Bažnyčioje sugulę suolai/išeiviai ramiai žiūri į dangų, iš kurio galima juoktis. Tas, kurio vardo be reikalo tarti nereikia kenčia užsižaidusius nepamaldžiuosius veidrodyje, nes labai jau jie panašūs į Eglę, Žalčių Karalienę ir vaikus – medžiais pavirtusius…
Ir tik tėvelio Povilo akiniai, kurie ne ką blogesni, nei tėvelio Stanislovo, spalvotai džiaugiasi puikiai įrėminti blizgančiuose, auksiniuose rėmuose…
Pakruojo amerikonas iš pievos išlindęs ,parodė trispalvę kepurę ir pabėgo pas Mona Lizą, kuri pasivertė abejotina karve ir sulijus liko stovėti pamėlynavus, kai galėjo pasislėpti kietame lietuvio namelyje, kurį saugo šventumas, bet iš kurio pats negali išeiti ,nes baugu. Tada Baugu pavirto rytais ir tapo savęs ugdymu. Susiugdę poromis, homofobija apkaltinti ,savo normalumo išsigandę, ėmė poruotis iškritusiomis akimis ir buožgalvių mintimis.
Jie stojo ginti abstrakcijų, krūmų prie bažnyčių ,nuogų merginų kopose ir anapusinio, dar nevalgomo pasaulio su savo spalvomis, kurios gąsdina savo paprastu/nepaprastu aiškumu neaiškybėje. Labas, sako žuvytė laivui. Labas, sako laivelis ir nuskuba žaisti krepšinio, kuris šiandien vadinamas Basketball, gal dėl to, kad ir pas mane kieme jis stovi, ir visatoje atpažįstamas.
…Kol geltonieji išeina ,o violetiniai juos išlydi ,viską stebinčios įsčios kiaušiniais apsvaido pradžių pradžią ,nors tėvai ant rankų laiko vaikus ir anūkus, nors bažnyčios remia dangų, kad nenusileistų ant žemės, kad Nida vokiškai kalbėtų, kad mingiukai neišnyktų, kad diedui rūkyti gryną orą neatsibostų, kad FB sėdėdami, aukščiau rankas laikydami, šlovintume Močiutes: mūsų pradžių pradžią: mūsų nevergystę, mūsų mergystę ir dainystę, sąžiningystę ir naivystę; jūros paslaptį ir tikėjimo stebuklą; mirties gėles ,virstančias į kalbančius paukščius; arkliuko ir žiogo pokalbį į šieno rutulį įrašytą. Dievinkim, garbinkim Amžinybę! Mirties tvirtybę!
Meilė amžina, kaip Kempiniuko gėris, kaip Ego blogis. Kova tik prasideda – jos vieta šiuose darbuose, kur ir Aukščiausiajam, ir Žemiausiajam vietos yra…
Pasakymai – džiaugsmo mielės – įmestos į žiūrovo protą atveria galimybę gėrėtis pasaulio spalvomis ir žaismu. Gediminas tapo žaisdamas, net jei dėl to reikia perlipti per akademiškų tapytojų įsitikinimus, kad taip galima arba ne. Žaidimas atkeliauja iš tokios senovės, kurios nebeprisimena jokie žmonijos raštai ir dovanoja žmogui neretai daugiau nei duona ir vynas. Žaidimai atveria giliausias ir seniausias būties plotmes ir pralenkia seksualinį geidulį ar sadistinius troškimus. Žaidimo pirmapradiškumas susiliejęs su džiugiu atvirumu kasdienybei ir būčiai yra pagrindinė Gedimino spalvų pasirinkimo, tapymo, kaitos taisyklė. Veikiau tai ir ne taisyklė, o išraiška, ekspresija.
Tokie džiugūs būčiai ir ekspresyvūs, žaismingi, vietomis etnografiškai dėmesingi kūriniai atsitinka ne kaip planas, o kaip įvykis. Geriausia priemonė tokiam įvykiui paskatinti yra draugiški susitikimai, plenerai, pokalbiai su atvirais būčiai ir išminčiai žmonėmis. Beržinio dokumentika (jo kuriamas laidų ciklas „Purenimai“) tik padeda rasti tokius įkvepiančius, skatinančius, džiuginančius susitikimus. Susitikimai, kurie pažadina džiaugsmą, būna religiniai, filosofiniai, meniniai, draugystės, meilės, grožio, bendrystės. Beržinio tapybos parodos yra toks pat egzistencinis veiksmas kviečiantis susitikti, estetiškai pasidžiaugti.