Kalbiname fotomenininkę Jovitą Ambrazaitytę, tęstinio meninio projekto „Sanskritik Mandala“ dalyvę. Jovitos kūryboje atsiskleidžia senųjų fotografijos technologijų bei šiuolaikinių išraiškų reiškinys, į kurį sutelpa Indijos ir Lietuvos kultūrinė bei emocinė menininkės patirtys.
Miela Jovita, „Sanskritik Madaloje“ dalyvaujate jau ne pirmą kartą. KąJums reiškia šis projektas?
„Sanskritik Mandala“ –tai galimybė susitikti ir bendradarbiauti su Indijos menininkais. Tai unikalus atvejis, kai galima pamatyti šiandieninį Indijos meną, kuris dar mena senąsias tradicijas.
Ką manote apie tarptautinių projektų tikslingumą bei kultūrinių dialogų kūrimą?
Tarptautiniai projektai visuomet praturtina jų dalyvius, kartu ir šalis, kuriose tie projektai vyksta. Menininkai gali kultūriškai apsimainyti savo idėjomis, atlikimo technikomis, o žiūrovai – pamatyti netradicinius kūrybos metodus ar savo šalį, jos interpretacijas atvykusio menininko akimis. Manau, tai vienareikšmiškai naudinga, nes abi puses praturtina ir suteikia kultūrinių patirčių.
Kas labiausiai žavi ar įkvepia dalyvaujant tokio tipo projektuose? Ar turite kūrybinių patirčių, kurias galėtumėte palyginti?
Labiausiai žavi dar neatrastos galimybės, kultūrinių skirtumų pažinimas ir integravimas. Dažnai tenka peržengti ir savo komforto zoną, bet už to visada slepiasi kažkas naujo ir netikėto.
Esu dalyvavusi Vokietijoje menininkų dirbtuvėse. Dirbant Europoje, labiau liekama komforto zonoje, nuvykus į Aziją galima visad atsinaujinti, įgyti naujų patirčių ir vizijų.
Kaip jaučiatės Indijoje? Ar skiriasi savijauta, kai tik keliaujate ir kai atsiduodate kūrybai?
Pastaruoju metu taip nutinka, kad į Indiją važiuoju kas metus. Atsidūrusi šitoje šalyje visada pasitikrinu, kuo tapau per metus ir kaip aplinka atspindi mano vidinį pasaulį. Gal skamba kiek mistiškai, bet visa,kas nutinka būnant Indijoje, man yra atspindys apie mano pačios vidines mintis ir šablonus. Jei turiu kokių kategoriškų nuostatų, visada tai būna pakoreguojama kelionės po Indiją metu.
Nemėgstu keliauti kaip turistė, nes tai tik stebėjimas tos šalies fasadinės pusės. Keliaudama stengiuosi bet kurioje šalyje surasti kokią nors veiklą, kurios dėka būčiau arčiau vietinių žmonių ir jų kasdienos. Tad kūrybinis projektas „Sanskritik Mandala“ man yra puiki galimybė pažinti dalelę Indijos. Pamatyti ją čia gyvenančių žmonių akimis. Gyvendamapas vietinę šeimą ramiai stebiu jų kasdienybės būtį, kas natūraliai padiktuoja ir kūrybines idėjas. Vykdama į Indiją nekuriu konkrečių vizijų,kaip atrodys mano darbai ant galerijos sienų. Turiu su savimi tik priemones, tada leidžiu sau stebėti, būti toje aplinkoje, kurioje atvykusi apsistoju,ir mano kūrinys po truputėlį ima formuotis. Kūrybinio proceso metu Indiją išgyvenu įvairiapusiškai: kaip kaitri saulė veikia fotomedžiagas, kaip paprastomis sąlygomis įgyvendinamos fotografinės idėjos, kaip pati paprasčiau ir kartu giliau imu vertinti save ir kūrybinius procesus, kaip aplinka – žmonės, gamta – yra organiškai susijungę ir kartu takiai atsiranda mano kūryboje.
Koks, Jūsų manymu, yra tas ryšys tarp Indijos ir Lietuvos?
Iš pirmo žvilgsnio sunku pasakyti, nes man Lietuva – jau Vakarų kultūros šalis, tad jei žvelgtume šiuo kampu, tai ryšio fizine prasme rasčiau nedaug.
Mentalitetas abiejų tautų jau panašesnis, sakyčiau,abi tautos pasižymi inertiškumu, tradiciškumu, sunkiai pasiduoda pokyčiams, nors technologines naujoves mėgsta labai. Tai irgi mus vienija. Tiek Lietuva, tiek Indija yra emocionalios tautos – žiniasklaida, politikai lengvai provokuoja mases, šiossavo ruožtu stokoja šalto blaivaus proto ir įsitraukia į įvairius beprasmius diskursus.
Dirbu su įvairiais meno projektais, vienas iš tokių – šokio ir muzikos projektas „Darnoje“, kuriame su kūrybine grupe ir ieškome sąsajų tarp indiškos ir lietuviškos kosmologijos. Tad kosmologine prasme tikriausiai abi tautas siejaartimiausias ryšys: lietuviškąjį Perkūną galėtume gretinti su Šyva, Žemyną – su Lakšmi.
Kaip vertinate Indijos kultūrinį bei meninį lygį šiuolaikiniame kontekste?
Teko lankytis iškilių menininkų namuose, bendrauti su jais. Tai dažniausiai kosmopolitiški, daug keliaujantys ir kartu giliai suvokiantys savo tautos paveldą ir vertybes žmonės. Savo tautos kultūriniopaveldo pažinimas, kartu nebijant gilintisir į kitas kultūras, mano manymu, yra aukščiausias kultūrinis žmogaus lygis. Manau, kad kiekviena valstybė turi savo iškilių, dvasingų, tauriųtautos atstovų, lygiai kaip ir žmonių, kuriems yra aktualu tuo metu kažkur padėti galvą ir pavalgyti.
Man teko laimė sutikti ryškiųIndijos asmenybių, kurių kultūringumą papildo ir dvasingumu, kas jaspadaro didingas. Nekalbu apie religingumą ar ritualų laikymąsi – šiuo atveju turiu omenyje žmogaus sielos didybę, norą pažinti, suprasti ir perduoti.
Indijos menas,sakyčiau, šiuo metu yra įdomiame kontekste – naujoji karta kuria remdamasi moderniomis technikomis, bet dar gerai suvokia irtradicinį meną. Jaučiu, kad tai tarpinis Indijos menininkųvariantas, kuris vis labiau globalėjair tradicinės kultūros su laiku galimažėti. Tačiau šiandieną naujų technologijų ir tradicijų susijungimas, mano akimis, atrodo gana moderniai.
Ko palinkėtumėte būsimiems projekto dalyviams bei organizatoriams?
Linkiu drąsos ir atkaklumo – tai pirminės savybės tiek organizatoriams, tiek dalyviams, kad projektas ar kelionė prasidėtų. O visa kita dėliojasi savaime. Kuriančiojo teneapleidžia noras kurti, pažinti, o organizatorių – noras burti tokias bendruomenes.
„Sanskritik Mandala“ – tęstinis projektas, įgyvendinamas kartu su Lietuvos ir Indijos menininkais, kūrėjais, mokslininkais bei kultūros atstovais. „Sanskritik Mandala“ išvertus iš hindi kalbos reiškia „kultūrinį ratą“, kuris simboliškai atspindi ir šio projekto siekius – bandymą užmegzti dviejų skirtingų ir geografiškai tolimų kultūrų dialogą, suartinti šalių meno kūrėjus, inspiruoti naujų kutūrinių iniciatyvų cirkuliaciją ir mainus, pristatyti Lietuvos visuomenei šiuolaikinio indų meno praktikas ir tendencijas. Projektą organizuoja „Kūrybos ratas“(Lietuva) bei „Parivartan Assam“ (Indija).