Balandžio 26–gegužės 2 d. Užupio meno inkubatoriaus parodų erdvėje „Galera” (Užupio g. 2 a). Atidarymas – balandžio 26 d. 18 val.
Paroda „Vilnius. Dviejų fotožvilgsnių trauka” žymi jaunųjų menininkų ciklo pradžią. Jo metu kaskart vis kiti dalyviai – jaunieji menininkai – galės pristatyti ir eksponuoti savo kūrybą Užupio meno inkubatoriuje.
Pirmieji iš jų – Rita Puidokaitė ir Rabih Bouallegue – Jūsų dėmesio lauks jau balandžio 26 d., kuomet bus pristatyta jungtinė jų fotografijos darbų apie Vilnių paroda.
Rita Puidokaitė. Slapta aistra fotografijai pradėjo ryškėti vieną vaikystės dieną, kuomet Ritos tėvai, patys ryškindami nuotraukas palėpėje, išprašė iš jos atsitiktinai ten užklydusią būsimąją menininkę. Šis tėvų poelgis dar labiau pažadino Ritos smalsumą ir peraugo į rimtą pasiryžimą ateityje tapti fotografuojančiu žmogumi. Pirmajam fotoaparatui sutaupė būdama penkiolikos metų. Nuo tada pradėjo fotografuoti, kaip ji pati sako, viską, bet greitai suprato, kad peizažas be jame užfiksuoto asmens jos nežavi. Vis dėlto fotografuoti žmones lengva nebuvo – net šeimos nariai nemėgdavo prieš juos nustatytos kameros. Pati fotografuotis Rita irgi nemėgsta, tad fotokamera visuomet būdavo geras pretekstas būti ne kadre, o kitapus jo.
Baigus mokyklą, teko rinktis tarp dviejų savo polinkių – tiksliųjų mokslų ir meno srities. Vis dėlto, pasirinkus itin tikslių žinių ir loginio mąstymo reikalaujančias aviacijos studijas, likimas netruko nuvesti ir į meno bendruomenę – VGTU fotografijos klube „Fotyvas” įvyko Ritos, kaip menininkės, debiutas.
Šiuo metu Rita fotografuoja įvairius kultūrinius renginius, koncertus, vestuves. Dievina fotografuoti judesį ir žmones. O kad pasaulis nepasirodytų per daug spalvotas ir gražus, vykdo dar ir asmeninį projektą „366”. Tai – juodai baltų fotografijų ciklas, kuris turėtų tęstis visus metus. „Mano fotografijų objektas yra pasaulis, kuris mane supa kiekvieną nugyventą dieną. Nesvarbu, kokia tai būtų diena – su metafora, dėl ar be jos…”- sako Rita.
Rabih Bouallegue, taip pat prisistatantis arabiško ir itališko žodžių derinio kūrybiniu pseudonimu Ain Errante, gimė 1988 m. Sicilijoje, imigrantų iš Šiaurės Afrikos šeimoje. Pirmoji rimtesnė pažintis su fotografija prasidėjo prieš penkerius metus Tunise, kai laikraščio, kuriame jis tuomet dirbo, redakcija nusiuntė Rabih į protesto demonstaciją nufotografuoti keleto kadrų. Vėliau, jau palikęs žurnalisto darbą, jis pradėjo domėtis menine, ypač socialinius reiškinius fiksuojančia fotografija. Vienu iš didžiausią jam įtaką padariusių foromenininkų Ain Errante laiko Henri Cartier-Bresson. Vis dėlto, pirmąją asmeninę savo parodą 2013 m. surengęs Rabih sako, kad fotografijos meno labiausiai jis mokosi pats iš savęs – priimdamas šį procesą kaip savotišką meditaciją, natūralią savęs ir pasaulio stebėjimo eigą.
Fotografija santūriajam Rabih yra žiūros į pasaulį būdas, suteikiants jam kūrėjo teisę ir pareigą ieškoti neįprastų įprasto pasaulio išraiškų. Tai yra priemonė kalbėti apie pasaulį ne tik vizualiai kitaip, bet ir subjektyviai savaip, per svetimų žmonių ir miestų ir kitų objektų fotografijas, įnešant į jas ir dalį savęs. Tai nuolatinis akimirkų, judesių bei stovėsenų gaudymas ir pastanga suteikti joms naujas gyvenimo formas.
Vilniuje šiuo metu studijuojantis jaunasis menininkas šią vietą įvardija kaip išskirtinį, savo sielą išsaugojusį miestą. Čia, pasak Rabih, vis dar jaučiama miesto praeities dvasia ir ypač stipriai išreikštas jo identitetas. Šios savybės Vilnių daro itin patrauklų stebėti, kurti ir paprasčiausiai jame būti.