George Gagoshidze – tapytojas iš Tbilisio (Gruzija), dalį savo laiko skiriantis ir meno restauravimui. Sekdamas savo tėvo pėdomis, būtent šią discipliną jis pasirinko studijuoti Tbisilio meno akademijoje. Vis dėlto po dviejų metų meilė tapybai nugalėjo ir George perėjo į tapybos kursą. Ilgainiui jis pastebėjo, kad meno restauravimo patirtis praverčia realizuojant ir savo paties kūrybinius impulsus.
Lietuvoje jis lankosi ketvirtą kartą. Du iš jų tapytojas skyrė reziduoti Užupio meno inkubatoriuje, kuris jau tapo viena iš labiausiai jį įkvepiančių kūrybos vietų. Pernai lapkritį „Galeroje“ pristatęs savo darbų parodą „Kalnuota vidinė kelionė“, šį kartą George grįžta su nauja ir, tradiciškai, didžiąja dalimi Vilniuje sukurtų darbų paroda „Eskizai ir drobės“. Joje bus eksponuojami du didelio formato tapybos darbai, sukurti dabartinės viešnagės Užupio meno inkubatoriuje metu. Mums jau atpažįstamą kalnų refleksijos tematiką dailininkas šį kartą papildo ir neįprasto formato ir žanro eksponatais – eskizų knygomis ir knygelėmis, leidžiančioms George fiksuoti pasaulį esamuoju laiku bet kurioje jo buvimo vietoje.
George, kas tave įkvepia?
Tai priklauso nuo atskiro gyvenimo tarpsnio. Tarkim, prieš kelerius metus užsiiminėjau sienų tapybos konservavimu mažame Gruzijos miestelyje Abatsumanyje. Ten mano dėmesį patraukė mediniai spalvoti namai ir būtent jie tapo įkvėpimo šaltiniu kelerių metų tapybos serijai. Kai jau jaučiausi išsisėmęs šia tema, baigiau tapyti, surengiau parodą ir ėmiausi ieškoti kitų tapybos objektų. Kurį laiką tapiau peizažus, atsiveriančius iš mano studijos terasos. Po to – kalnus. Taigi, visą mano kūrybą žymi tam tikri etapai.
Kaip kilo idėja naudotis eskizų knygele arba paprasta užrašine?
Eskizų knygelės idėja yra gana paprasta – ji tiesiog suteikia galimybę brūkštelti vieną kitą eskizą būnant bet kurioje vietoje – studijoje, baruose, parkuose, kitose viešosiose erdvėse. Naudotis knygele nuolatiniu įpročiu tapo gal prieš trejus ar ketverius metus, ir nuo tada taip ir darau. Nuskambės kaip reklama, bet visuomet naudoju „Moleskine“ užrašines. Tiesiog taip esu įpratęs ir jos man patogiausios. Mėgstu ir kišenines, ir didesnes. Žinojimas, kad kišenėje visuomet yra užrašų arba eskizų knygelė, suteikia savotiškos ramybės. Juk niekada nežinai, kada ir kur apims noras kokiu nors būdu išnaudoti jos erdvę.
Tai jau antras tavo vizitas Vilniuje. Ką šis miestas ir jo gyventojai reiškia tau kaip menininkui?
Tai jau ketvirtas mano apsilankymas Lietuvoje ir viskas, ką galiu pasakyti apie šią šalį – taip, aš ją įsimylėjau. Patį pirmą kartą, kai tik čia atvykau. Į Vilnių atvažiavau jau trečio vizito Lietuvoje metu ir vėl ištiko tas pats – jis paliko man didelį įspūdį. Pasilikęs čia ilgiau, susiradau nemažai draugų, prie kurių irgi spėjau prisirišti, ir pamažu Vilnius tapo man savaime suprantamu dalyku. Būti čia dabar jau atrodo įprastesniu reiškiniu negu jame nebūti. Atrodo, lyg visą gyvenimą čia kasmet vis atvažiuočiau. Na, o jei klausiate apie lietuvių būdą, tuomet būtinai turiu paminėti, kad jie labai geranoriški ir draugiški. Žinoma, iš dalies taip yra dėl to, kad aš esu iš Gruzijos – kai jie tai sužino, pasitinka mane su dar entuziastingesne reakcija ir dar atviresnėmis širdimis. Ne paslaptis, kad lietuviai ir gruzinai dažniausiai lengvai randa bendrą kalbą ir juos sieja kažkos ypatingas santykis. Ir tai yra tikrai labai malonu.
Žinau, kad labai mėgsti tenisą. Kaip manai, kurio tenisininko žaidimo stilius galėtų būti panašiausias į tavo kūrybos stilių ir kuo?
Taip, aš mėgstu tenisą, bet ne vien jį – man patinka daug sporto šakų: futbolas, regbis, kalnų slidinėjimas. Nesugalvoju kokius teniso bruožus galėčiau priskirti savo kūrybai, bet jeigu kas nors ieškotų panašumų tarp mano veiklos ir kurio nors tenisininko žaidimo stiliaus, norėčiau, kad tas tenisininkas būtų R. Federer (juokiasi).
Šių metų tavo viešnagė Vilniuje truks beveik du mėnesius. Kaip atrodo tavo viena vasaros diena Užupio meno inkubatoriuje?
Tokia, kokia ir turi būti vasaros diena. Kol ruošiuosi šiai parodai, stengiuosi dirbti dienos metu, esant natūraliam apšvietimui, todėl didžiąją dienos dalį bandau tam ir išnaudoti. Ilsiuosi eidamas pasivaikščioti, na, o vakarais, žinoma, negalima nenueiti į legendinę „Špunką“. Ši vieta kaip užburta – visuomet sutinki pažįstamų veidų arba susipažįsti su dar nematytais. Be abejonės, Vilniuje yra ir kitų vietų su ypatinga aura, bet ši – viena iš mano mėgstamiausių. Gal iš dalies suveikia placebo efektas ir dėl to, kad ji įsikūrusi tame pačiame Užupyje. Pačioje jo širdyje, angelui po kojomis.
Tavo darbus įsimename kaip išskirtinai ryškius ir gyvus, spinduliuojančius iš esmės teigiamą emociją. Ar kuri tada, kai jautiesi blogai? Ar leidi šiai būsenai atsispindėti darbuose?
Žinoma, įvairūs jausmai vienaip ar kitaip persiduoda ir darbams, dėl to paveikslai ir išeina skirtingi. Kai žinau, kad turiu kurti, tuomet ir kuriu – visada, kad ir kaip tuo metu jausčiausi. Negaliu sau leisti laukti kažkokios ypatingos ar darbui tinkamos nuotaikos. Pats turiu ją valdyti. Nors, jeigu atvirai, dažniausiai aš be jokių ypatingų pastangų jaučiuosi gerai (juokiasi).