Ne vieną savo darbų parodą surengusi profesionali menininkė, dėstytoja Dalia Juodakytė yra puikiai pažįstama meno lauke. Spalio 2–4 d. jos darbai dalyvauja šių metų Tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius’20“, o Užupio meno inkubatoriaus galerijoje „Galera“ (Užupio g. 2A) šį rudenį →žiūrovai gali aplankyti Daliosparodą „Hedonisto užrašai. XI XII“. Ekspozicijos bendraautoriumi – ir net objektu – jau ne pirmą kartą tampa Dovydas Tyla, ir šis Dalios pasirinkimas, regis, glumina daugelį.
Savamokslis, tačiau, anot Dalios, „akivaizdžiai mokytas“ menininkas Dovydas, atrodo, paneigia visus jos taikomus kūrybos dėsnius ir tampa tikru kontrastu tiek savo darbais, tiek asmenybe. Ji moko jį, jis ją parodijuoja; ji kūryboje ieško šviesos, o jis tiesiog eina per savo pasaulį ir skaudžiai juokiasi. Šio dueto darbų tandemas žadina vaizduotę, įtraukia žiūrovus į ryškių vaizdų ir lengvos psichodelikos kupiną naratyvą bei provokuoja savęs klausti – kas yra tikra, o kas tik vaizduotės vaisius?
Dovydai ir Dalia, koks yra judviejų santykis? Kaip susipažinote?
D. J. Susipažinome, berods, kažkokio renginio apie kiną afterpartyje, maždaug 2014 metais. Mūsų santykį apibūdinčiau kaip gana draugišką ir kintantį: kartais tai kūrybinė partnerystė, kartais diskusijos, kartais mokau Dovydą piešti. Bet dažniausiai mūsų bendravimas atrodo taip: aš degu noru kažką veikti, rodyti Dovydo darbus žmonėms, o jisai slepiasi. Bet aš vis tiek nepasiduodu.
D. T. Aha, būtent taip.
Pakalbėkime apie jūsų kūrybą. Dovydai, ką tavo darbai pasako apie Dalią? Ir Dalia, ką tavieji – apie Dovydą?
D. J. Na, mudviejų kūryba yra gana skirtinga, netgi priešinga. Dėl to mane ir patraukė Dovydo darbai – jie buvo apie visai kitus dalykus nei maniškiai. Taip pat labai skyrėsi stilistika. Ilgainiui bendradarbiaudami (kūrybiškai) truputį supanašėjom. Dovydas pasimokė pas mane piešti, sukultūringėjojo spalvynas, o aš kaip tik atvirkščiai– išlaisvėjau, nebesu tokia perfekcionistė, ne taip bijau suklysti. Pastaruoju metu Dovydas pradėjo vaizduoti žmones, ko anksčiau nedarydavo. Tai dar vienas supanašėjimas. Ir jo darbai dabar įgavo kažkokį televizijos, filmavimo estetikos prieskonį. Na, o mano darbai apie Dovydą pasako daug, nes esu nutapiusi net kelis jo portretus (juokiasi).
D. T. Mano darbai guli montažinėse. O tų laisvalaikio teplionių darbais nepavadinčiau.
Dovydo dienoraštis, kurį Dalia pavadino „Hedonisto užrašais“ ir įdėjo į tinklalapį tokiu pačiu pavadinimu, prasideda sakiniu: „Man patinka jautrūs ir jausmingi žmonės.“ Ar tai reiškia, kad Dovydas Tyla ir pats toks yra?
D. J. Aš manau, kad taip, nors to ir nesimato paviršiuje.
D. T. Taip. Aš esu toks žmogus…
Dalia, kodėl Dovydo dienoraštį pavadinai „Hedonisto užrašais“? Kodėl hedonizmas? Ar tikrai jis?
D. J. Be abejo, kad taip. Man šie tekstai atrodo hedonistiški dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, juos malonu skaityti ir, kai perskaitai, norisi ramiai pasėdėti ir pažiūrėti į dangų arba upę. Antra, ten yra nemažai liaudiškojo hedonizmo, t. y. greitų, paviršutiniškų malonumų (svaigalai, seksualiniai santykiai). Ir trečia – man jo užrašuose jaučiasi tokia kažkokia laisva būtis, plaukimas, atsipalaidavimas. Tai man irgi asocijuojasi su hedonizmu.
D. T. Aš apskritai neįsivaizduoju, kaip Dalia taip padarė, kad mano asmeniniai užrašai išėjo į viešumą. Tavo laimė, Dalia, kad man nesvarbu, ką apie mane galvoja žmonės, kitaip nieko panašaus nebūtų. Šie tekstai, beje, yra su trupučiu Dalios redakcijos, ir dabar, kai peržiūriu juos, man tai panašiau į absurdizmą nei į hedonizmą. Nuobodybė, beprasmybė, nieko neveikimas. Kur čia hedonizmas?
Kur Dovydas būtų šiandien, jei Dalia nebūtų jo atradusi?
D. J. Spėju, kad ten pat (juokiasi).
D. T. Tik ne čia.
Ar jūsų pasaulyje tikrovė ir fikcija neapsikeičia vaidmenimis?
D. J. Manau, kad šios sąvokos yra reliatyvus dalykas. Viskas yra mūsų galvose – ir tai, kas tikra, ir tai, kas ne. Sakyčiau, kad tai, kas netikra, netgi yra tikriau. Paimkime (auksinę) Senekos citatą, kad „vaizduotėje mes kenčiame dažniau nei realybėje“. Kai mes kenčiame arba patiriame džiaugsmą, tai mums atrodo be galo tikra ir netgi svarbu. Tačiau šių dalykų mes negalime nei parodyti kitiems, nei pačiupinėti. Kas tuomet tai yra: realybė ar fikcija? Ar dalykai, kuriuos įsivaizduojame yra tikri? Jeigu ne – kas tada tikra? Tik daiktai? Tik tai, ką matome prieš akis dabar? Nes tai, ko nematome šiuo metu, tą įsivaizduojame. O jeigu tai, ką įsivaizduojame nėra tikra, reiškia, kad tikra yra tik tai, ką matome prieš akis dabar.
D. T. Dar negirdėjau, kad Dalia taip giliai samprotautų. Neįsižeisk. Aš tai neturiu ką daugiau pasakyti šia tema, nes mano specialybė yra grynų gryniausios fikcijos kūrimas.
Dovydai, internete galima rasti tavo dienoraštį, o Dalia jau ne pirmą kartą rengia tavo darbų parodą. Panašu, kad tave mes pradedame vis labiau pažinti. Kokie tau atrodome mes – tavo skaitytojai, žiūrovai ir tiesiog praeiviai gatvėje? Ar mes tau apskritai egzistuojame?
D. J. Man kartais atrodo, kad net aš jam neegzistuoju. Sakau be krislelio priekaišto. Tiesiog toks žmogaus tipažas.
D. T. Aš kažkaip neskirstau žmonių į publiką ar ne publiką, skaitytojus, žiūrovus. Visi žmonės man yra žmonės. Kai kurie įdomesnį, kiti mažiau įdomūs. Bet pafilmuoti žmones visada patinka. Ypač moteris be drabužių (juokiasi).
Parodoje Dovydo istoriją pasakos piešiniai, vaizdo įrašai, užrašai, daiktai, net kvepalai. Kaip pakomentuotumėte tokią medijų įvairovę?
D. J. Tik ne per seniausiai supratau, kad darau parodą apie žmogų. Ir mano darbų joje bus mažoji dalis, gal tik trečdalis. Taigi, kai daroma paroda apie žmogų, viena medija nėra įmanoma, nes žmogus yra daug kampų ir užkampių turintis objektas. Bet galiu išskirti kelis aspektus: Dovydą Tylą bandysiu atskleisti iš išorės – tai bandysiu perteikti pateikdama mano tapytus jo portretus, išvaizdos fragmentus, nuosavybes, daiktus ir t. t.; ir iš vidaus: tam pasitelksiu Dovydo sukurtus dalykus – dienoraštį, piešinius, filmuotą medžiagą.
D. T. Aš nekomentuosiu. Jau ir taip daug prikomentuota (juokiasi).
Dovydo asmenybę žinome ir kaip itin paslaptingą. Ar šį kartą dalyvavai parodos atidaryme?
D. J. Dovydo keliai niekada nežinomi.
D. T. Galbūt ir atėjau, tik norėjau likti nepastebėtas. Nemėgstu dėmesio.
Kalbino Neringa Petrošiūtė