Scenografė Marija Rubavičiūtė ir juvelyras Tomas Rimeika – Užupyje gimę ir augę kūrėjai. Juos sieja ne tik meilė Vilniui, bet ir panaši estetinė jausena bei pastabumas detalėms, todėl neatsitiktinai šie du menininkai suvienijo jėgas bendram projektui ir šių metų gruodį UMI „Galeroje“ pristatė jungtinę savo darbų parodą „Sienų dienoraščiai“.
Ką jiems reiškia Vilniaus sienos, kas jose išrašyta ir kaip tuos dienoraščius perskaityti – paklausėme pačių autorių.
Tomai, ilgą laiką gyvenai Klaipėdoje. Kokį Vilnių matai dabar, po tiek metų pertraukos?
Tomas:
Vilnių matau kaip ir tokį patį, gal tik spalvingesnį ir labiau sutvarkytą. Gera grįžti namo po trisdešimties metų pertraukos. Kartais atrodo, kad ir nebuvau išvykęs. Vilnius mane ypač įkvepia kūrybai.
Vilnius kaip surūdijusi vinis, Vilnius kaip žmonių istorijų pynė, Vilnius kaip teatro scena… Ar Vilniaus jūsų sąmonėje autonomiškai keičia savo įvaizdžius bei pavidalus, ar tai labiau reikalauja pastangų, galbūt kūrybos proceso?
Marija:
Man miestas kaip daugiasluoksnis organizmas, jame svarbūs visi komponentai, žmonės ir gyvūnai, teatras ir architektūra, kultūra ir istorija… Visa tai kuria bendrą Vilniaus atmosferą, kuri be perstojo keičia savo pavidalus ir įkvepia kurti.
Tomas:
Mano sąmonėje Vilnius nuolat keičia savo įvaizdžius, todėl kūrybinis procesas vyksta spontaniškai, daugiau reikalauja pastabumo nei pastangų.
Kiek mūsų miesto maršrutų grožį nutrina rutina ir kaip išmokti jį vėl pamatyti?
Tomas:
Žmonės dažnai pripratę žiūrėti pažemiui, taip jų matymo laukas mažai ką aprėpia. Kartais galbūt tereikia pakelti akis aukščiau, į viršų, ir pradėti žvelgti nuo viršaus į apačią. Tuomet atsiveria nauji horizontai, naujai pamatytas miestas.
Marija:
Manau, galbūt kartais verta pakeisti judėjimo trajektorijas, nes miestas išties didelis, ir net aš, kaip vilnietė nuo mažumos, atrandu jame nuolat kažką naujai stebinančio mano akį.
Žaisti masteliais, medžiagiškumu, architektūros įvairove. Kokiais dar rakursais galima pamatyti miestą? Kiek, žiūrėdami į šį miestą, jame matote ir savo asmeninių istorijų?
Tomas:
Matau daug istorijų, labai daug istorijų. Ir spalvos, ir kvapai, besikeičiančios oro sąlygos, – visa tai keičia nuotaiką ir miesto pajautimą.
Fotografiškai fiksuoju momentus ir paskui juvelyro ranka „išrašau“ tą istoriją.
Marija:
Visada, manau, pats gyvenimas, asmeninės patirtys daro įtaką būtent tokiam miesto paveikslui, kokį mato kiekvieno akis. Asmeninė prizmė – tas tik tavo individualus vyzdys, tarsi lęšiukas į aplinką, vienintelis toks ir nepakartojamas… Mūsų su Tomu pastebėjimai ir matymo kampai taip pat skiriasi, bet turi ir panašių jungčių, sieja panašus estetinis pajautimas, todėl lengva idėjas generuoti kartu.
Pamačius apsilaupiusios sienos dažų sluoksnius, natūraliai kyla noras versti puslapius, išlaisvinti savo fantaziją ir skaityti mums paliktus įrašus juose. Norisi fiksuoti fragmentus čia ir dabar, taip įamžinti laiko ženklus, nes ryt jau bus kitaip…
Kaip scenografei, man natūraliai kyla noras žaisti masteliais, per tai pabrėžti svarbias detales, arba iškelti į pirmą planą tai, ką norisi akcentuoti ir taip perteikti pasakoti savo kuriamą istoriją. Taip pat svarbus medžiagų, kurias pasitelkiu, įvairiapusiškumas, nes derinu fotografiją, tapybą ir pačias įvairiausias detales.
Jūsų kūrybinis procesas – kiek jame yra savotiškos meditacijos ir kiek – juodo darbo?
Tomas:
Medituoju juodai bedirbdamas (juokiasi). Šis procesas trunka ilgai ir reikalauja susitelkimo.
Marija:
Man kūrybinis procesas tai lyg pasivažinėjimas kalnais ir pakalnėmis. Čia vieną dieną jautiesi tarsi pagavusi mūzą už skverno ir viskas plaukia iš vidaus, lengva ranka dėliojasi, o būna dienų, kai kartais, atrodo, gali ir neįžvelgti proceso prasmės… Ir tada klausi savęs, kam visa tai sugalvojai, apie ką visa tai?..
Tame kelyje nuo idėjos iki galutinio tikslo sutelpa tiek daug atspalvių: ir minties sau pačiai išsigryninimo, ir techninio darbo, ir kartu panirimo į meditatyvią būseną, kai užmiršti laiką ir aplinką. Tu tarsi atsiriboji, stovi kažkur šalia savęs, ranka paišo, taško, karpo, dėlioja savo dėliones, ir tu leidi tam procesui tiesiog vykti.
Bet kad pasiektum tokią būseną, reikia laiko įsivaźiuoti, ir čia dažnai pagalius į ratus kiša buitis su savo kasdieniais iššūkiais (juokiasi).
Taigi, apskritai mano kūrybinis procesas yra ilgas, trunkantis ne vieną dieną ar mėnesį.
Kiekviena paroda jos autoriui yra savita ir išskirtinė. Kokia Jums yra ši, kokį jausmą išsinešite iš „Sienų dienoraščių“?
Marija:
Man ši paroda – tai 2 metų „bendravimo“ su Vilniaus sienomis reziumė. Idėja kilo pirmojo karantino metu, kai buvome uždaryti tarp keturių sienų, kai bevaikščiodami senamiesčiu beveik nesutikdavome žmonių, todėl galbūt neatsitiktinai ėmė ryškėti ir į mano dėmesio lauką pateko būtent sienos. Iš tiesų paroda, turėjusi įvykti prieš metus, dėl antrąkart paskelbto karantino nusikėlė dar metams, ir tokiu būdu šis darbų ciklas nuo savo pirminės vizijos net gerokai pakito: kai kurie paveikslai, kurie atrodė jau baigti, įgavo vėl kitas formas – aš juos keičiau, papildžiau naujomis detalėmis. Toks jau tas kūrybinis procesas – kol neparodau žiūrovui, leidžiu sau pasižaisti, keisti ir pildyti iki pat paskutinės dienos prieš kabinant parodą.
Tomas:
Dabar rezultatu džiaugiamės kartu, lydi ramybės jausmas, nes viskas išgyventa, išjausta ir atskleista žiūrovui, paliekant vietos ir jo asmeniniam suvokimui, ir interpretacijai. Žodžiu, savo sienų dienoraštį perleidom skaityti jam.
Kokį įrašą savo miesto dienoraštyje pasimetusiam jo skaitytojui paliktumėte šiandien?
Tomas ir Marija:
Palinkėtume padovanoti sau lėto laiko ir pasivaikščioti po mūsų miestą, atrasti unikalius Vilniaus kampelius. Kitaip tariant, be skubos stebėti paprastus dalykus, suformuotus natūralios kaitos, ne tik žmogaus rankos ir kūrybos. Taip, miesto architektūra yra vienareikšmiškai svarbi ir išskirtinė, jos paveldu visi mokame žavėtis, bet mes linkime pastebėti ir joje paliktus subtilius laiko ženklus, tegul ir menkas detales: ar tai būtų kažkoks įstabus statinys, ar tiesiog seno sandėliuko tapybiškai apsilaupiusios durys, skylė sienoje, akmuo, langinės įskilęs fragmentas, gražiai surūdijusi sklendė.
Ir miestas jums atskleis, kokia istorija gali slypėti už šio įtrūkio, už šio penkiskart atsilupusio tinko… Šia paroda pateikiame savo miesto interpretaciją, o žiūrovui linkime atrasti ir savo paties sienų dienoraščius.
Žiūrovas pastebės, kad mūsų darbuose – Tomo kūriniuose vienaip, mano paveiksluose kitaip – atsikartoja raudonos linijos motyvas – tarsi gyvybės gija, jungianti, pavyzdžiui, žmogų ir šunį (pavadėlio pavidalu), o bendroje instaliacijoje – namus ir sienas. Juk visa, kas bet kokiais pavidalais gyvena ar trumpam atsiduria šiame mieste, yra susiję tarpusavyje, ir visa yra vienis. Tai ypač išryškėja ir šiame laikmetyje – susieti nors ir, atrodytų, nematomais saitais, esame priklausomi vieni nuo kitų. Galbūt to ir nejausdami, mes rašome bendrą žmonijos dienoraštį, palikdami savo ženklus žmonėse ir sienose.
Ačiū už pokalbį.
Marijos Rubavičiūtės ir Tomo Rimeikos paroda-instaliacija „Sienų dienoraščiai“ – UMI „Galeroje“ (Užupio g. 2A) iki sausio 30 d.
