Johannes lankosi Lietuvoje jau ne pirmą kartą, buvo parodų „3 patarimai ir 30 dukatų“ bei „Art Vilnius“ dalyvis. Jūsų dėmesiui, interviu su šiuo menininku.
Pirmiausia siunčiame šilčiausius linkėjimus nuo visos UMI komandos, dėkojame už puikų darbą ir, kaip teko girdėti – už puikų atidarymo vakarėlį. Visi buvome maloniai nustebinti. Pradėkime pokalbį klausimu, ar Jus galima vadinti gatvės menininku? Kuo dar užsiimate?
Tai jau nebe visai gatvės / miesto menas ( tiksliai nežinau, kodėl terminas „gatvės menas“ („Street art“)pakeistas į „miesto menas“(„Urban art“) ). Anksčiau labiau orientavausi į afišų klijavimą, instaliacijas gatvėse, viešose vietose, visa tai darant be leidimų. Dabartinėje mūsų veikloje tapymas ant sienų išliko, tačiau dažniausiai aš tuo užsiimu apleistose vietose, tuščiuose namuose, buvusiose karinėse bazėse, gamyklose, tad tai jau nebėra gatvės erdvė, nebent gauname leidimus, arba jei leidimą duoda Giedrius 🙂
Kita vertus, tapau ir ant įprasto pagrindo – popieriaus ar drobės, tačiau mėgstu flirtą ir su abstrakčiomis idėjomis (visuomet stengdamasis joms suteikti pasakojimo arba interaktyvų pobūdį), pvz., parodoje eksponuojama pilkoji dėžė. Jos idėja susijusi su pasaka, kurioje vyksta mainai – pinigai už patarimus –
Šį vasarį aš ir Sofija Hirš iš Berliner Kunstverein gavome pirmąjį prizą atviro kvietimo nominacijoje už instaliaciją, kurioje žiurkėnai, bėgantys besisukančiame rate, gamino energiją ekranui su antikapistalistiniais šūkiais jame.
Tačiau didelė siena gali būti paveikesnė nei maža drobė ar instaliacija, todėl tapyba ant sienos jungia mane su daugybe žmonių.
Jūsų tapybą galima priskirti įprastoms meno formos. Kodėl pasirinkote tapybą ant sienų? Nuo ko pradėjote?
Tapymas ant sienų išreiškia mano kaip grafiti rašytojo prigimtį. Grafiti pagrindas liko išlaikytas, tik raides pakeičiau figūromis ir įvairiomis scenomis. Ir tai man yra visiškai skirtinga forma nei tapymas ant drobių. Čia tu gali (arba turi) dirbti apibrėžtoje aplinkoje – savo kūriniui rasti geriausią foną, kuris nebegalės būti pakeistas, kitaip nei tada, kai tapai ant drobės, kurią gali tiesiog pastatyti kitur. Be to, kiekviena siena turi savo žavesį, todėl tu niekada netapai kaip ant tuščio popieriaus lapo – iš pat pradžių jau būna tam tikra struktūra, pavyzdžiui, jei yra langas.. Taigi visuomet yra kažkoks akcentas, nuo kurio tu ir pradedi pokalbį su siena..
Kol ištapai sieną, praeina viena ar dvi dienos. Tuo tarpu drobė kasdien tavęs laukia studijoje, todėl gali savaičių savaites su ja dirbti. Tai kitoks darbas.
Ar Jūs bent kartais dar piešiate grafiti? Koks skirtumas Jums yra piešti grafiti ir tapyti ant sienų?
Grafiti jau nebeužsiimu. Man grafiti yra išraiška raidėmis, tuo tarpu „tikrojo“ grafiti tikslas yra nelegalus „bombardavimas“. Tai, ką darau aš, yra visiškai skirtingas dalykas, kuriam svarbus ir turinys, ir estetika.
Minėjote, jog mėgstate medinius, senus paviršius. Kiek Jums svarbus paviršius, ant kurio tapote?
Tai nėra itin svarbu, svarbiau tai, ką minėjau prieš tai. Jei iš anksto neturiu idėjos, yra gerai, kai galiu ją atrasti ant pačios sienos, tad turiu už ko užsikabinti. Pavyzdžiui, jei ant popieriaus lapo yra dėmė, gali nuo jos pradėti pridėdamas kitų dėmių ar linijų ir taip kurti fragmento kontūrus ar tiesiog abstrakčias formas.
Kokias vietas renkatės savo tapybai?
Senas, supuvusias sienas su nuosvyromis ir savita struktūra.
Esate neo-ekspresionizmo atstovas, tačiau savo stilių Jūs pats vadinate „naratyviuoju“. Ar galite paaiškinti šį terminą? Be to, ką manote apie žanrus, skirtingus meno judėjimus? Ar mėgstate būti priskirtas kuriai nors judėjimo rūšiai, ar mėgstate laužyti taisykles ir ieškoti savitų formų, o gal tiesiog dirbate nemąstydamas apie taisykles ir žanrus?
Žinau, kad žmonėms būdinga viską dėlioti į lentynėles, bet aš nenorėčiau būti vertinamas kaip miesto stiliaus atstovas. Kai kuriais atvejais būti juo vadinamu yra jėga, bet kai kuriais atvejais tai visai nelimpa.
Naratyviuoju stiliumi bandau išreikšti žaidybinius elementus – meno darbe turi mokėti perskaityti istoriją. Mėgstu humoro jausmą turinčius menininkus, nepriimančius visko per rimtai. Kaip ir darbai, kuriuos minėjau anksčiau, su kūriniais kartais reikia sužaisti, o ne tik spoksoti į juos kaip į šventus ir neliečiamus.
Kaip sukuriate istorijas, kurias pasakojate savo darbais? Kaip gimė piešinys ant UMI sienos? Kokią istoriją jis pasakoja? Kas Jus įkvėpė suskurti dar vieną darbą?
Mėgstu, kai mane įkvepia aplinka, tad kartais siena pati yra instrukcija, kuria man belieka tik sekti. Kartais savo galvoje turiu konkrečią istoriją arba jausmą, kurį noriu išreikšti, arba pradedu nuo abstrakčių formų arba kompozicijos ir žiūriu, kas iš to išeis. Kartais galvoje šmėžuoja žodžiai arba frazės, nuo kurių ir pradedu dėlioti vaizdą.
Visada viskas priklauso nuo konteksto. Pirmoji siena, kurią ištapiau Užupyje (ant elektros pastato) išreiškia mano požiūrį į pasaką, kurios idėja buvo įvairiai perteikiama mūsų parodoje. Kita vertus, aš norėjau perteikti atidarymo nuotaiką, bet betapant motyvai vis keitėsi ir štai kas išėjo – dvi šokančios figūros.
Ką Jums reiškia publika? Ar tapydamas galvojate apie žmones ir ką Jūsų tapyba duos jiems?
Žiūrovai mano motyvams didelės įtakos neturi. Kartais smagu tapyti su žmonėmis, bet kartais geriau, kai niekas neblaško ir tiesiog susikaupti ties darbu, tapyti ir pertapyti be jokių išorinių komentarų. Žinoma, man smagu, kad mano darbai patinka žmonėms, bet visų pirma aš turiu būti įnikęs į tai ką darau, ir tik po to galiu džiaugtis komplimentais.
Ar Lietuvoje Jūs pirmą kartą? Kokį įspūdį susidarėte apie šią šalį? Ar galime tikėtis, jog apsilankysite vėl?
Daug Lietuvos dar nemačiau. Žinau Užupį ir mažą dalį Vilniaus, kuri, spėju, yra turistinė šio miesto dalis, kur viskas švaru ir gražu. Vilnius man atrodo jaukus ir man tikrai patinka seni, šiek tiek apleisti namai ir kiemai su medinėmis lūšnomis (ir tikiuosi, jog greitai bus uždažyta didžiulė svastika, matoma vykstant traukiniu tarp Vilniaus oro uosto ir geležinkelio stoties).
Ir, žinoma, aš sugrįšiu. Kol kas buvau pakviestas į parodą Art Vilnius ir džiaugiuosi turėdamas priežastį čia grįžti vėl.