Vasario 10–24 d. Užupio meno inkubatoriaus galerijoje „Kalnas“ (Krivių g. 10)
Ar iš tiesų mažas yra tas, kurio gyvenimo tikslai nėra ambicingi? Ar tikrai reikia tapti kažkuo, kad būtum patenkintas tuo, ką turi? Lolitos Kiričenkos ir Dovilės Berlinskaitės tarptautinis socialinės dokumentinės fotografijos projektas „Mažų žmonių gyvenimai“ pasakoja apie paprastų žmonių kasdienybę ir jos taisykles. Šiuo projektu autorės nori atskleisti kiekvieno individo unikalumą ir kartu parodyti, kad visi esame panašūs, nepaisant mūsų socialinės padėties, tautybės ir kitų išorinių kriterijų.
Fotografijų centre – niekam nežinomi, kartais net menkai pastebimi, tačiau įdomūs žmonės, kurie dalinasi savo istorijomis, patirtimi ir savitu požiūriu į gyvenimą posovietinio bloko šalyse. Kuo kombaino vairuotojas iš Baltarusijos kaimo skiriasi nuo gruzino, vairuojančio nesuskaičiuojamą kiekį prekybos centro vėžimėlių Vilniuje? Ką bendro turi Lietuvos nacionalinio dramos teatro budėtojas ir studentų bendrabučio prižiūrėtoja Maskvos valstybiniame universitete? Ko Ašmenos siuvėja galėtų pamokyti suvirintoją Visagine ir ką pabėgėlių vaikų mokytojos Pankisio Slėnyje galėtų patarti jauniems piemenims Kazbegyje? Ieškoti atsakymų kviečiame į parodos atidarymą Užupio meno inkubatoriuje š.m. vasario 10 d.
Dovilės herojai
1. Viktor/ Visaginas, Lietuva/ Suvirintojas
Negalima pasitikėti nei vienu iš savo draugų, nes iš tiesų jų nėra, tai tik sąvoka. Kiekvienam terūpi pinigai ir kitų pagarba bei pripažinimas. Mano šuo Hašas yra mano geriausias draugas, kuris supranta viską, tik kalbėti negali. Bet kokiu atveju, aš nebijau būti išnaudojamas, nes noriu skleisti gėrį ir padėti kitiems kol vis dar tikiu, kad tai yra svarbiausia gyvenime. Aš nesu sugadintas, aš tiesiog stoviu ant slenksčio, kurį peržengus žmogiškumo nebelieka.
2. Aleksandre/ Vilnius, Lietuva/ Vežimėlių prižiūrėtojas
Aš taupiau pinigus savo pirmajam kompiuteriui, kai pradėjau čia dirbti prieš 10 metų. Nors esu baigęs inžinerijos mokslus ir bandžiau ne vieną darbą, susijusį su mano specialybe, man patiko dirbti prekybos centre, todėl nutariau likti. Savo darbe turiu rūpintis tik vėžimėliais, todėl turiu visišką minčių laisvę. O kas nenori ja džiaugtis?
3. Achi, Zviadi/ Zemo Gergeti, Gruzija/ Piemenys
Tiesą sakant, mes nesame piemenys, aš turiu savo verslą Tbilisyje, o mano brolis vis dar mokosi vidurinėje mokykloje. Tačiau vieną kartą per mėnesį mes turime nugenti 76-ių karvių bandą. Pagal tvarkaraštį šiandien yra mūsų eilė, rytoj kita šeima ganys viso kaimo karves. Juk kiekviena pareiga reikia dalintis, kaip ir laime.
4. Trys Kometos, Natela ir kitos/ Duisi, Pankisi slėnis, Gruzija/ Mokytojos
Pankisi slėnis yra taikiausia vieta žemėje. Gali jaustis saugus, nes visi vieni kitus pažįsta, o ginkluoti žmonės nebegąsdina tavęs gatvėje, visa tai jau praeityje. Vienintelis dalykas, kurį norėtume pakeisti, tai pernelyg didelis dėmesys religijai. Dauguma čečėnų tikėjimą laiko esminiu faktoriumi, formuojančiu jų nuomone apie kitus. Mes manome, kad kiekvienas žmogus yra laisvas pasirinkti savo įsitikinimus ir būti vertas pagarbos. Džiaugiamės, kad mūsų mokiniai taip pat yra atviri bei tolerantiški, todėl labai jais didžiuojamės.
Lolitos herojai:
5. Eimutis / Vilnius, Lietuva/ Aktorius ir teatro sargas
Esu patenkintas ir laimingas. Nors esu profesionalus aktorius, praėjo 15 metų, kai vėl grįžau į teatrą. Buvau pakviestas į bilietų kontrolieriaus pareigas, o dabar turiu budėtojo etatą ir du vaidmenis maestro Jono Vaitkaus ir Oskaro Koršunovo spektakliuose. Daugiau man nieko nereikia, repeticijos ir vaidinimai – prasmingiausios mano gyvenimo akimirkos. Kartą išgirdau vieną citatą: „Kareivis eina tiek, kiek gali ir dar tiek, kiek reikia“. Man tai posakis apie aktoriaus gyvenimą. Aktorius turi būti karys, gladiatorius.
6. Olga Ivanovna/ Ašmena, Baltarusija/ Siuvėja
Pagaliau mano svajonė išsipildė – hobis tapo darbu. Turiu savo siuvyklą ir, kad ir kokia maža ji bebūtų, man tai didžiulis pasiekimas ir laimė. Prieš išeinant į pensiją ir atidarant ją, 32 metus dirbau matematikos mokytoja vietinėje mokykloje. Negaliu pasakyti, jog tas darbas buvo nemėgstamas, tačiau kiekvieną laisvą minutę aš siūdavau: vakarais, naktimis, atostogų metu. Gera siuvėja neapsieina be įvairių paskaičiavimų, džiaugiuosi, jog matematikos žinios man taip padeda darbe, kuris, tikiu, yra mano pašaukimas.
7. Pavelas/ Dertniki, Baltarusija/ Moksleivis
Mokausi profesinėje mokykloje, kurią baigęs tapsiu kombaino vairuotoju ir grįšiu į savo gimtąjį kaimą. Man nerūpi didelio miesto gyvenimas, na ir šiaip – miestai man nerūpi. Noriu dirbti sau ir daryti tai, kas patinka labiausiai. O patinka man didelės mašinos. Mūsų kaime negali vadintis tikru vyru, jei nesuvaldai vairo. Mano nuomone, gyvenimas mažame kaime irgi turi perspektyvų. Svarbiausia, norėti jas pamatyti. Deja, savo šeimoje nesu matęs gero pavyzdžio, bet savo jaunesniems broliams privalau jį parodyti.
8. Kapitolina/ Maskva, Rusija/ Universiteto bendrabučio tvarkos prižiūrėtoja
Visi mano aukšte gyvenantys studentai vadinama mane močiute Kapa. Tai aš jų paprašiau, juk visi jie man savi. Nors mano vaikai įkalbinėja mane palikti šį darbą, aš to nenoriu. Prižiūrėtoja dirbu jau beveik 30 metų, tad šis pastatas – antrieji mano namai. Jis yra vienas iš septynių garsiausių sovietmečio dangoraižių. Mačiau, kaip jis buvo statomas, ir galiu pasigirti – pati priklausiau statybininkų grupei 1953 m. Anuomet buvau jauna mergina, tik baigusi profesinius kursus ir dažanti šio bendrabučio sienas. Kas tada galėjo pagalvoti, jog čia praleisiu pusę savo gyvenimo?