Spalio 5 d.–lapkričio 2 d. Užupio meno inkubatoriaus projektinės erdvės „Galera“ (Užupio g. 2A) kieme eksponuojama fotografo, tapytojo, keliautojo, rašytojo, kūrybinių projektų iniciatoriaus Mariaus Abramavičiaus–Neboisia fotografijos darbų paroda „Užupis: mitas ar realybė“. Atidarymas spalio 5 d. 17 val.
„Mano pirmas gilus susitikimas su Užupiu įvyko labai seniai. Nors prieš tai aš čia dažnai lankydavausi savo tėvuko amžiną atilsį Kazio Abramavičiaus dirbtuvėje, bet šis naujas žvilgsnis į Užupį stipriai pakreipė mano gyvenimo liniją.
Tai atsitiko jau beveik pamirštais laikais, tačiau dar gerai prisimenu tą jausmą, kai žvelgiant nuo Šventos dvasios cerkvės į Užupį, užvaldė nenumaldomas noras būti jame. Perbristi upę, pasiekti kitą krantą. Nuo tada jau tiek vandens Vilnele nutekėjo, galybę daiktų, atradimų, praradimų, likimų nusinešė srovė. Kiek visko matė dangus, kiek visko matė mano akys…
Kaip dabar, žiūrėdamas į mano išsipildymų žemę, galiu apibendrinti savo patirtis? Galiu tik gėrėtis įvairiausiomis žmogaus gyvenimo būdo apraiškomis, visais metų laikais, nuotaikomis, situacijomis ir atrakcijomis. Žmonės yra žmonės. Jie prisitaiko prie besikeičiančio laiko. Bet tai – jau viso romano ar kino tema. O mano fotografijų paroda – tai tik dar kuriamas būsimas fotografijų albumas. Jis – kaip maži langeliai į realybę. Taip matau šį pasaulį, taip juo gėriuosi. Kartais išeinu pasivaikščioti, pagautas saulės blykstelėjimo, svaigaus vyšnių žydėjimo, kartais – vakaro snaigių pūgos. Ir einu kas kartą į nežinią, kas kartą atrasdamas vis ką nors nauja. Nes Užupis man – vis gyvas atradimų šaltinis, pilnas paprastų stebuklų. Nors, būna – kartais tiesiog nerandu jėgų jų pastebėti, einu vienodu žvilgsniu skenuodamas erdvę, kol staiga kas nors netikėtai sušvinta. Spalva, daiktas, katė, durys, dangus – kažkas, kas išmuša iš tradicinio ritmo, iš paties savęs.
O pats Užupis tik paskutiniais metai pateko į didelių interesų bei permainų erdvę. Anksčiau buvęs tolimas žodis „gentrifikacija“ dabar tapo aktualiu. Akivaizdu, kad prasideda naujas etapas, kuriame jau bus pasakojamos legendos apie tai, kas buvo kadaise. Gali būti, kad Užupio Respublika tuoj atrodys kaip spektaklis su brangiais butais, barais, parduotuvėmis ir restoranais, o dinamiškas kūrybinis gyvenimas išsikels kitur.
Ši mano paroda kaip vienas iš mitų, legenda, pasakojama dalyvio akimis.“
(M. Abramavičius)
Atidarymas prasidės Skaidros Jančaitės performansu „Moteriškas Užupio ilgesys“. Skaidra Užupyje gyvena kaip vėjas – čia ji šalia, čia – toli; čia ji Baltajame skersgatvyje, čia jau – tolimajame Vietname. Bet visur – su įgimtu ir neužgniaužiamu Užupio ilgesiu.