Daugiaplanis kūrėjas, spalvingas tapytojas, originalus fotografas, keliautojas, rašytojas, poetas, avantiūristas – taip galima pristatyti UMI rezidentą Marių Abramavičių Neboisia. Į paveikslus įpynęs dabartinio kūrybos ir gyvenimo etapo patirtis, jausenas ir vidines įžvalgas, Marius kviečia į jas žvilgtelti ir kitiems – tai galima padaryti naujausioje jo darbų parodoje „Aš Matau. Tu Matai?“.
O ką pamatyti ir kaip – klausiame paties autoriaus.
– Ką pasaulyje pamatėte šiais metais? Ar kūrybiškas buvo šis laikotarpis nuo praėjusios parodos?
– Taip, kūrybinės erdvės atsivėrinėjo dažniau, nei spėdavau jas įkūnyti savo kūryboje. Daug kūrybos įsipynė į patį gyvenimo audinį. Išoriniame pasaulyje pamačiau šiaurinę Norvegiją su jos brutaliu grožiu, kuomet rugpjūčio šiaurės vėjai mėto laivelį, kuriuo aš plaukiu Atlanto vandenyno pakrantėmis į mažytes salas.
– Kas jums yra kūrybinė avantiūra ir ar dažnai jai pasiduodate?
– Dažnai, labai dažnai – tai tiesiog mano gyvenimo šerdis, kuo aš kvėpuoju ir kaip aš dainuoju. Kelionė į šiaurę buvo viena tokių avantiūrų, ir dar su drobėm ir dažais.
– Naujausių jūsų paveikslų paroda – tai vartai, per kuriuos galima išgyventi patirtis, kaip teigiate, pakeitusias jūsų vidinį pasaulį ir realybės matymą. Ar dažnai kinta jūsų vidinis ir išorinis pasauliai? Nauji atradimai – savaiminė būsena ar sąmoninga pastanga?
– Sąmoninga pastanga kartu rezonuojanti su realybe, atverianti naują pasaulio matymą, girdėjimą, pajautimą. Tai vyksta nuolat, kuomet esi įsijungęs į pasaulio pulsą. Realybė atveria vis naujus savo sluoksnius, vis naujai pamatau tuos pačius dalykus, situacijas, įvykių sukibimus, kartais net seni įvykiai pasimato visai naujoje šviesoje. Tiesiog priėjus priežastį pasirodo visas didžiulis pasekmių laukas.
– Parodos pavadinime – retorinis klausimas – „ar matai ir tu?“. Ar galimas susikalbėjimas, jei kiekvienas pasaulį matome skirtingai?
– Taip. Kiekvienas skirtingai mato pasaulį ir tame matyme atsiranda milijonai skirtingų pasaulių. Galime kalbėtis ilgai derindami savo pasaulių aprašymus, o galime rezonuoti ir girdėti, matyti Kito žmogaus realybę. Matyti be žodžių. Tai būtų už semantinės, žodžių visatos ribų.
– Kaip kiekvienas galėtume kurti ir neapleisti savo vidinio pasaulio?
– Prisiminti ir būti dėmesingais. Prisiminti, kad esu, ir dėmesingai matyti save pasaulyje ir pasaulį savyje. Matyti savo pasirinkimus kiekvienu greitai tekančios realybės momentu. Kiekvienu. Matyti begalybę negarantuotos ateities variantų ir iš jų rinktis.
– Jūs, ko gero, vienas iš tų, kurie gali atsakyti – koks šį rudenį yra, kuo alsuoja Užupis?
– Užupis, besimėgaudamas šiltu rudeniu ir dar vis gintarine Vilnelės srove, skendi nežinomybėje. Jis tarsi didelis banginis, paniręs į vandenyną ir dar nežinantis, kur ir kada išnirs. Ir ką išniręs pamatys ir pajaus. Tai tarsi nulinis perėjimas, nežinant, kur visa visuma nuskries ar realybė nuneš. Ir aš nežinau, kur Užupio Banginis išnirs.
– Ačiū už pokalbį.
Mariaus Abramavičiaus Neboisia darbų paroda „Aš matau. Tu matai?“ – Užupio meno inkubatoriaus „Galeroje“ iki spalio 2 d.
