Ernesta Skeberė – kūno pojūčių tyrinėtoja, ikunytapraktika.lt bendraįkūrėja, patyriminio meno kūrėja. Kurianti kitiems ir apie kitus, tačiau kas gi slepiasi jos mintyse? Apie tai pokalbyje ir paklausėme instaliacijos „Kaip viduje, taip ir išorėje?” autorės.
Ernesta, ilgą laiką dirbai srityje, kurioje koordinavai ir vadovavai kitiems, o šiuo metu kuri personalius darbus-instaliacijas. Kas tave pastūmėjo į meno sritį, kur dažnas kūrėjas tampa pats savo vadovu? Ar savęs vadyba kur kas lengvesnė nei kitų?
Gyvenimas.
Mane pastūmėjo gyvenimas, taip pat daugybė kitų dalykų. Nuo pat vaikystės magėjo pasimatuoti menininkės rūbą. Itin svarbu buvo senolio įžvalgos bei pasidalinimai – labiausia pamenu juodos arbatos su citrina kvapą ir skonį, bei Amerikos balso garsus ir jo „džinglą“, tada neturėjau jokių abejonių, kad Jis geriausiai išmano kaip būti šiame pasaulyje. Tad visuomet gyvenau vedina jo patarimo: „pradžioj mokslai, tada visa kita.” Tie mokslai, tai – realieji matyt, šiais laikais vadinami. Tai mane nuvedė į verslo ir vadybos studijas Vytauto Didžiojo Universitete. Tuomet, vienas įvykis sekė kitą. Taip keliavau vadovaujančio darbo taku.
Gimus pirmagimiui, gyvenimas pakvietė jau dairytis ne tik išorinių trofėjų, tačiau pažinti ir subtilųjį pasaulį, jo skonį, kvapą, jutimą, jis man kaip vėjas – aiškiai jaučiamas, matomas jo poveikis, kartais rimtesni padariniai, tačiau plika akimi niekaip nematomas. Dairymasis prasidėjo nuo psichoterapijos, tada ezoterikos, archetipų, energetikos pažinimo mokslų. Daugybė seminarų, paskaitų, asmeninių sesijų. 2017-aisiais išvykau mokytis integruojančios darbo su kūnu ir judesio terapijos mokslų, ne taip įsivaizdavau, kaip viskas vyko, tačiau vidinis vedimas buvo stipresnis – ir keliavau iki finišo tiesiosios. Čia man apsijungė fizinis ir juntamas pasauliais ir po beveik 10-ies metų subtiliojo pasaulio tyrinėjimo – gimė ši instaliacija.
Tai tarsi toks gyvenimo vedimas, kuris pastūmėjo mane į menų sritį. Taip pat ir tas nenumaldomas noras prisimatuoti menininkės aprėdą. Čia apjungiu savo projektų valdymo, vadovavimo žmonėms, rinkodaros ir subtiliojo pasaulio tyrinėjimo patirtis.
Ar savęs vadyba lengvesnė nei kitų? puikus klausimas, į kurį kol kas neturiu atsakymo.
Tavo instaliacijoje „kaip viduje, taip ir išorėje?“ visi potyriai orientuoti į vartotoją. Ką tu, patyriminio meno kūrėja, pristatydama ne įprastą meno kūrinių kolekciją, o instaliaciją vadini grįžtamuoju ryšiu?
Žmogaus tyrinėjimas.
Tai žmogaus patyrimas. Galiu jį išgirsti, pamatyti, užmatyti jo pasidalinimą socialiniuose tinkluose, kai žmogus nusprendžia pasidalinti, o galbūt kai kas lieka tik pačiame žmoguje. Tikiu, kad vienaip ar kitaip tai palieka pėdsaką žmoguje. Kaip kartais man nutinka: išgirstu pasidalinimą, sakinį adresuotą man, ir jis lieka, nors tą akimirką niekaip nesuprantu jo. Tačiau, po kiek laiko, kartais būna ir keletas metų prabėga, kol suvokiu, kas tai buvo man: kokia žinutė, patyrimas, atsakymas. Draugė man vienąsyk sako “žinai, dabar supratau, ką Tu man norėjai pasakyti tada, prieš tuos 10 metų”. Tikiu, kad žmogus būna toje, o ne kitoje vietoje, tą akimirką, dėl tam tikros priežasties, neatsitiktinai. Tad vien žmogaus atėjimas ir instaliacijos tyrinėjimas – jau yra grįžtamasis ryšys. Jo sutikimas – ateiti ir pabūti.
Instaliacija išskirtinė ne tik savo patyrimine forma, bet ir pasitelktomis medžiagomis, pavyzdžiui – šiaudai bei su jais derinamos technologijos. Kodėl pasirinktas būtent toks konceptas?
Suderinti nesuderinamus.
Gyvenime teko skirtinguose kraštutinumuose pagyventi bei aršiai kovoti tai už vieną teisybę, tai už kitą. Pavargau. Nutiko beprasmybė. Pasirinkau bendradarbiavimą, bendrą kūrybą. Tokia mano kryptis – visa yra viena, toks mano savęs pažinimas ir susitikimas su savimi. Tad tikiu, kad perlipant įtikėjimą dualumo galia – galima kur kas plačiau gyventi, labiau taikoje, pilnatvėje ir užsipildyme.
Kažkam šiaudai – tai praeitas amžius, „fui“. Technologijos – kaip blogis. Ir atvirkščiai: šiaudai – gamta, gyvenimas, o technologijos – ateitis ir „high tech“. Daugybę įsitikimų turi žmonės, o jeigu patikrinti, kas yra už jų, kokį supratimą/suvokimą riboja įsitikinimas? Ar kas nors išsiplečia peržengus šią ribą? Galbūt atlaisvėja kažkas, nes nebereikia tiek energijos skirti įsikabinimui? Tuomet, juos peržengus – gali sąveikauti kažkas kito. Ir vienoje, ir kitoje barikadų pusėse esu pati buvusi, įtikinėjusi, konfliktavusi. Galiausiai supratau, kad viskas turi savo privalumų, ir trūkumų. Svarbiausia – balansas. Tai kaip naktis nėra blogesnė ar geresnė už dieną, nes jų kaita sudaro parą – vieną vienetą. Jos keičia viena kitą, bendradarbiauja. Tai puikiausias pavyzdys, kaip viename telpa ir randa vietos dvi priešybės. Tad ir mano kryptis – ieškoti suderinamumų, vieno trūkumus papildyti kito privalumais – kad visa būtų viena, nei geresnis, nei blogesnis.
O ir avantiūros man nesvetimos. Visuomet akys žiba, kada sakoma – tai neįmanoma -, Kaip taip gali būti? Gal todėl viena iš mano veiklų – fasilitavimas. Trumpai išverčiant – padėti susikalbėti ir sutarti žmonėms, esantiems skirtingose barikadų pusėse, ar tiesiog ieškant išeities iš jiems rodos – situacijos be išeities.
Žmogaus kūnas, jo sistemos. Rodos, nieko naujo ir neaiškaus šiame darinyje. Kiekvienas iš mūsų žino, jog turime dvi kojas, dvi rankas, galvą, bet tu, kaip kūno pojūčių tyrinėtoja, juose įžvelgi kur kas daugiau. Kas tai?
Sąveika. Judumas. Kaita.
Didžiausias mano atradimas – kūnas, tai kaip Gamtos sumažinta versija. Atsikartojimas. Replika. Kūnas – tai, kas dirba 24/7 – t.y. iki tol, kol širdis nustoja plakti ir kūnas miršta. Kūne, ten tiek daug veiksmo, tiek daug gyvybės, tiek daug sąveikų, sąsajų. Tai yra tai, kur tyrinėjimams, susipažinimui gali neužtekti ir viso gyvenimo. Tai kaip atskiras pasaulis. Su savo peripetijomis, dramomis, santykiais. Jame tiek daug garsų, muzikos. Kūnas – daugiasluoksnis, daugiafunkcinis organizmas. Ir tai yra patys pagrindiniai namai Žemėje. Nes gyventi visame kūne – erdviau.
Man pažįstamas nepagrįstas nerimas, toks gilus ir povandeninis. Šis suvokimas bei patyrimas – jog būdama kūne, aš esu namie; jog kūnas – kaip gamta, tik mažesnė versija, man padeda priimti visa kas kyla ir galiu rasti visa kam vietos. Tarkime, sėdėdama prie upės, žiūrėdama į vilnijantį vandenį, palengva jungiuosi su visu kūnu, leidžiuosi iš galvos, ji rimsta, kraujotaka aktyvėja, teka iki pirštų galiukų, kiek daugiausia jos driekiasi – ir rankų pirštai šyla. Nutinka gyvastis kūne. Galbūt tai dėka buvimo gamtoje, kūno sinchronizavimo su ja. Po to, gal nebūtinai reikės lėkti į mišką, o tiesiog susitelkti ir susijungti su visu savo kūnu – ir nutiks pilnumas, ramesnė galva, atsiras vietos įvairiausioms emocijoms ar net fiziniam skausmui būti. Tiesiog tam, kad ne tik galva dirbtų žmogus, o visu kūnu ieškotų atsakymo. Jame tiek vietos patiriu.
Ir gal kažkaip, tai taip pat padės kažką panašaus patirti, o gal kažkas kažką kitą atras. O gal kažko visai nesujaudins. Ir visa tai yra gerai. Žmonės – skirtingi.
Žmonės linkę tapatinti gerą savijautą su fizine sveikata, o greta to nuaidi posakis: sveikame kūne – sveika siela. Ar tai, į ką tu giliniesi, ir yra sveikos sielos ugdymas, kuris veda į sveiką kūną?
Sunku atsakyti.
Sunkus klausimas. Siela pažįstu iš frazių, knygų, seminarų, „gyduolių“ pasidalinimų, kaip jie manąją mato. Kol kas ją patiriu kaip mentalinį konstruktą daugiausia ir šiek tiek jutimo. Plika akimi nesu mačius. Ir negaliu nei patvirtinti, nei paneigti šio teiginio. Mano mokytojas sako – jog Siela – tai dar vienas mūsų kūnas. Dar viena forma, nors ir plika akimi daugelio nematoma. Nesu tikra, ar galima ugdyti Sielą. Labiau tyrinėjus – Sielos žaizdų gydymą.
Čia labiau kelčiau klausimą, kas vis tik turi įtakos sveikam kūnui, fizinei savijautai, ar tik sveika mityba, sportas, ar vis tik mintys, emocijos – taip pat galiausia turi įtakos fiziniam kūnui ir sveikatai. Galiausiai, o kas yra tai – tas dėmesys, kuriame gali stebėti ir savo mintis ir emocijas ir fizinius pojūčius? Kas tai? Kas tas dėmesingumas, stebėtojas, dėmesys?
Tas filosofinis klausimas: kas pirmiau – višta, ar kiaušinis? Čia patikslinsiu, ką turiu mintyje: ar iš subtiliojo pasaulio gimsta materija, ar atvirkščiai? Kiek žmogus pažįsta to pasaulio? Galiu pasidalinti tik tuo, kad po Satsang (nuo sanskrito kalbos: sat ir sang – bendravimas su išminčiumi) – veido oda pasidaro lygesnė, labiau patinku/priimu save ekrane, kur kas daugiau jaučiu ir priimu, kas tai bebūtų: nerimas, pyktis, fizinis skausmas. Tarytum atsiranda talpykla, kurioje visa telpa ir visa kam yra vietos.
Pirmoji tavo stotelė – Užupio meno inkubatoriaus galerija „Galera“. Kas toliau? Ar patyriminis menas įsišaknys į šią industriją?
Taip.
Kaip ir viskam atsiranda vietos po Saule. Tikiu, ir patyriminiam menui atsiras vietos taip pat. Visi kūriniai perteikia savo emociją, patyrimą. Tai dar viena forma, kuriai šalia visų kitų – yra vietos būti. Kūno sistemų yra ir daugiau, kaip ir mano patyrimų ir suvokimų su jomis taip pat. Telieka vystyti. Pavyzdžiui, nervų sistemą patyriau kaip elektrą. Tad tai apie žaibus ir griaustinius, apie mažytes perkūnijas arba visišką tylą. Man tai nervų sistema. O dar yra endokrininė, imuninės sistemos, o kur dar vidaus organai, kaulai, raumenys.
Dėkinga UMI, kad mane priėmė kaip debiutantę. Patikėjo mano idėja. Leido su šiaudais užimti erdvę. Dėkoju, kad visa tam leido nutikti. Dėkoju žmonėms, kurie atėjo, tyrinėjo. Pasidalino savo patirtimi ir po instaliacijos gimusiais kūriniais. Kurie ragina tęsti ir leisti patirti kuo daugiau žmonių.
________
Ačiū už pokalbį.
Taip pat klausykite – LRT Klasika. Rubrika „Be kaukių“ pokalbis su kūno terapijos mokytoja Ernesta Skebere
Instaliacija „Kaip viduje, taip ir išorėje?”
UMI archyvo nuotrauka
UMI archyvo nuotrauka
UMI archyvo nuotrauka