Pradėkime kaip ir daugelis, beveik jau visą mėnesį užsukančių į Užupio, vadinamojo menininkų rajono, galeriją „Galera“ Vilniuje. Dažniausiai slampinėjančius aplink patraukia pro galerijos duris sklindanti besikeičianti projektoriaus šviesa. Daugelis stabteli ir įsižiūri net nežengdami pro galerijos duris. Ekrane – nebylus kinas. Žirklėmis ginkluota mergaitė sukiojasi aplink mamą ir kruopščiai eksperimentuoja. Kerpa. Žiūri, kaip vienas ar kitas čerkštelėjimas keičia mamos įvaizdį. Bando motinos drąsos ir kantrybės ribas. Daugeliui stebėtojų nelabai rūpi aplinkybės – kad šis vaizdas yra norvegų menininkės Gro Gjengedal Navelsaker videodarbas „Pasitikėjimo prieštaringumai“, kad ta mama ekrane yra menininkė, ta pati Gro, o jai plaukus kerpa ketverių metų dukra. Ir iš tiesų, kodėl kam nors tai turėtų rūpėti, jei tuo sustingimo momentu visas žmogaus dėmesys slenka paskui žirkles ir krentančias plaukų sruogas, paskui mergaitės rankas ir susikaupusį veidą?
Šį Gro Gjengedal Navelsaker darbą galima pavadinti norvegių tekstilininkių parodos, anglišku pavadinimu „Play & Decay“ („Žaisk ir nyk“), vizitine kortele. Ne tik todėl, kad jis pirmiausia patraukia praeivių bei galerijos lankytojų žvilgsnius – jis švelniai, bet kartu ir nepaprastai tiksliai atskleidžia aprašyme pristatomą parodos idėją: per žaidimą susitaikyti su laiko tėkmėje kintančiu – senstančiu, po truputį nykstančiu – kūnu. 20 minučių trukmės videoperformanse matome dviejų kartų moteris, atliekančias buityje įprastą grožio arba atsinaujinimo procedūrą, ir, per skirtingą santykį su procesu, skirtingai ją išgyvenančias. Tai ne kas kita kaip patirties perdavimo aktas, kurį siaurai galime traktuoti kaip plaukų kirpimo praktiką, o plačiau – kaip kultūros, tarkime moteriškumo arba atsakingo santykio su kitu, mokyklą.
Šiame rimtame mamos ir dukros žaidime svarbūs plaukai – lėčiausiai yranti kūno audinio rūšis, naujausia prie pat šaknų, o seniausia – prie plaukų galiukų. Kerpant plaukus nukerpama tam tikra kūno istorija ir toks atsikratymo senu bei nebereikalingu veiksmas čia yra patikėtas dukrai. Proceso pradžioje dukros santykis su nukirptais plaukais akivaizdus: nejučia nebereikalingą kūno audinį nuo mamos kūno ji braukia akimirksniu, lyg šiukšles. Dukra užaugs, kada nors pati taps mama ir galbūt tokį patį pasitikėjimo eskperimentą atliks su savuoju vaiku. Mama pasens ir, galbūt, dukrai teks rūpintis mamos kūnu ne dėl grožio idėjos, bet vien dėl to, kad mama nebegalės pati pasirūpinti savimi. Ateis momentas ir mama dukrai nebebus reikalinga. Bet dabar, galime tuo neabejoti, nė viena apie tai negalvoja. Plaukų kirpimo procesas joms – natūrali kasdieniška procedūra. Dukra solidariai, kaip tikra salono specialistė, rūpinasi kitos moters grožiu.
Dar vienas svarbus šio performanso elementas – žirklės. Jose susikaupęs visas dramaturginis situacijos krūvis, nes jos yra ir plaukų kirpimo įrankis, ir pavojaus šaltinis. Žirklės „Pasitikėjimo prieštaringumuose“ yra tai, kas mums neleidžia užmiršti kūno pažeidžiamumo. Aštrus daiktas nepatyrusio žmogaus rankose šį procesą paverčia prieštaringu. Ar maža mergaitė išlaikys dėmesį ir suvaldys „šaltą ginklą“? Kaip elgsis mama, pastebėdama neatsakingo dukros elgesio apraiškas? Kur šiuo atveju yra tolerancijos riba, kas šioje situacijoje yra galima, o kas – ne? Iš tikrųjų, ši situacija – mažas pasaulio mokyklos modelis. Jame tilpo net ir mažučiai reiškiniai, pavadinkime tai absurdiškais momentais, su kuriais susiduria, bet dažniausiai ignoruoja, kiekvienas žmogus: tai ir momentinės užgaidos (sakykime, noras nuo prikritusių plaukų išsivalyti tarpupirščius), ir atradimo faktas (juk žirklės gali nieko nekirpti ir jomis galima tiesiog smarkiai čekšėti ore), ir nevaldoma aistra (čekšėti žirklėmis yra oho!), ir suprastas priežastingumas (po to, kai pačekšini žirklėmis, jos geriau kerpa, todėl čekšėti žirklėmis – būtina kirpimo proceso dalis).
Gro Gjengedal Navelsaker eksperimentas patraukia aiškumu – čia tik mama ir dukra; atpažįstama situacija – kas nėra matęs, kaip kerpami plaukai; švariu vaizdu – net balti moterų trikotažiniai marškinėliai čia atitinka šiuolaikinę estetiką. Kiekvienam žiūrovui procesas ekrane pasirodo nekaltas lyg žaidimas, tad jie neišsigąsta ir pasilieka su šiuo darbu nuo kelių iki keliolikos minučių. Per jas, visiškai nejučia, jie gali susidurti su gausybe klausimų. Klausimai ramiai išnyra stebint ir jie kantrūs, iš žiūrovo nereikalauja neatidėliotino atsakymų ieškojimo. Toks švelnus sąlytis tarp menininko pateikiamų problemų ir galerijos lankytojo neabejotinai yra „Pasitikėjimo prieštaringumų“ magijos dalis. Nors atrodo elementarus ir paprastas, šis kūrinys slepia painų reiškinių tinklą, kurį narplioti galima sėdint ne tik galerijoje, bet ir kirpykloje ar namų virtuvėje. Menininkė suviliojo. Susitikimas įvyko. Dabar viskas priklauso nuo atsitiktinio praeivio – žiūrovo užgaidų, aistrų, siekio atrasti ar suprasti.
Maždaug prieš metus paroda „Play & Decay“ buvo pristatyta kitame Lietuvos mieste. Tada Kaune joje buvo eksponuojami ir kiti tų pačių menininkių – Hildės Frantzen, Gro Gjengedal Navelsaker, Karinos Nøkleby Presttun ir Kristinos Daukintytės Aas – darbai. Kalbant apie Užupio „Play & Decay“ tai ne tiek ir svarbu. Įdomiau tai, kad Vytauto Didžiojo universiteto menotyros studentai, rašę vienas pirmųjų savo gyvenime recenzijų, atkreipė dėmesį į savo kaip žiūrovų norą skirti laiko galerijoje pristatomiems meno kūriniams. Viename tekste su sveika savikritikos doze tai buvo rašoma juodu ant balto: „Pažvelgiau į laikrodį ir pamačiau, jog jau praėjo kuklios 9 minutės, kurias skyriau šiai parodai. Skubėjau į autobusų stotį ir negalėjau ilgai užtrukti galerijoje. Nebuvo tai gerai, bet bent jau pabuvau kitoje erdvėje ir pamačiau meną. Dar vienas dalykas iš užduočių sąrašo buvo atliktas“1. Man rodos, kad ties Gro Gjengedal Navelsaker darbu užsimiršę Užupio „Galeros“ lankytojai netrukus vėl pradėdavo skubėti.
Tame pačiame parodų kambaryje esantį Hildės Frantzen instaliaciją „Mirties pratimai. Švelni versija“ jie nužvelgdavo iš tolo, lyg žiūrėtų į tą patį video ekraną. Tačiau medžiaginis Hildės Frantzen butaforinio miško pasaulis prašosi visai kitokio santykio. Vatos prikimštam nukirstam medžiui ir jo kelmui, į kurį atremtas lygiai toks pat minkštas medžiaginis kirvis, menininkė suteikė abstrakčią erdvinę formą. Medis galėtų būti ir kaktusas, ir drabužių kabykla, o kelmas – apverstu kibiru ar kailine husaro kepure. Medžiu ir kelmu jie tampa dėl savo dekoro – ant baltos medžiagos išpieštomis juodomis linijomis, iš kurių mes atpažįstame konkrečius daiktus. Toks pat žaislinis ir kitame kambario kampe augantis medis, numetęs žaislinius lapus, po juos šliaužiojančios žaislinės sraigės ir žaisliniai vabaliukai. Žaislinė ir juoda kūdra, kaip kilimas patiesta kiek atokiau nuo miško, raibuliuojanti baltomis bangelėmis. Žiūrovas atpažįsta objektus, suvokia žaidimo principą ir kažkas jį sulaiko. Net retas vaikas linkęs žaisti – liesti ir perdėlioti eksponuojamus objektus.
O „Mirties pratimai. Švelni versija“ kaip tik ir tampa įdomus tada, kai šie objektai liečiami ir perdėliojami. Štai medžiaginis pjūklas. Ranka jį ima lyg pagalvėlę, pirštai vaikšto sunertais kietos medžiagos siūlais. Nors matome aštrius dantis, mūsų odos nebrėžia net giliai paslėpta siūlė. Rankose laikome minkštos medžiagos gabalą, bet „matome“, kad šio pjūklo rankena plastmasinė, o ašmenys – plieniniai, ir tuo nė kiek neabejojame. Žvelgdami į mažutį, plokščią medžiaginį daiktą su išpaišyta kojele ir kepure, net nemirktelėję pasakytume, kad žiūrime į grybą. Na ir kas, kad tikrasis grybas trimatis, jo kepurėlė gliti, o kotelis – išilgai groblėtas. Mes matome grybą. Aprašyme pristatomas kaip „tariamai saugus“ Hildės Frantzen medžiaginis žaidimas iš tiesų atveria kraupoką tiesą. Skirtumo tarp tokių paprastų dalykų kaip „matyti“ ir matyti, „pjūklas“ ir pjūklas ar „grybas“ ir grybas mes beveik negalime suvokti ir įvardinti. Jie dažnai lieka mūsų pasąmonėje ir todėl dažnai tampa kultūrinio žaidimo dalimi. Skirtumai tarp „menas“ ir menas, „tikrovė“ ir tikrovė, „mokslas“ ir mokslas, arba tarp kitų, buityje dažniau aptarinėjami reiškinių kaip „blogis“ ir blogis, „gražus“ ir gražus, „meilė“ ir meilė, tėra suvokiami per mūsų patyrimą, slypi mūsų pasąmonėje ir kažin ar objektyviai gali būti tiksliai įvardijami. Medžiaginis medžio lapas nėra tikras, galime pasakyti. Bet kaip tada mes suprantame, kad tai – lapas?
Hildės Frantzen miškas yra simbolinis. Tai – meno, kultūros objektas. Lietuvių kultūroje opozicija tarp gamtos ir kultūros ryški iki šių dienų. Tai, kas gamtos mylėtojams yra tikra, kultūros mylėtojų suvokiama kaip „tikra“ ir atvirkščiai. Taip jau susiklostė, kad žmonių, išmanančių bei vertinančių ir gamtą, ir šiuolaikinę kultūrą Lietuvoje yra labai nedaug. Gal todėl menininkės iš Norvegijos pasiūlytas žaidimas pasirodė lyg dekoracija, pernelyg paviršutinis ir vieniems, ir kitiems. Kad „Mirties pratimai“ suveiktų, tereikėjo jais užsiimti: dirbtiniame miške išdrįsti kurti pagal savo žaidimo taisykles. O kurti reikia mokėti. Arba „mokėti“. Greičiausiai todėl daugelis nedrąsių galerijos lankytojų smukdavo į antrąjį parodos kambarėlį pro durų angą dešinėje ir toliau rinkdavosi pasyvaus stebėtojo kelią.
Antrasis „Galeros“ kambarys iš pirmo žvilgsnio tikrai mažiau pavojingas, nei pirmasis. Čia nebeliko aštrių daiktų, tik vaizdai, sukurti panaudojant įvairias medžiagas. Kitaip sakant tai, kas tradiciškai vadinama tekstile. Tiesą sakant Lietuvoje tekstilė dažnai yra suprantama kaip amatas. Moteriškas amatas. Todėl toje antrojoje erdvėje visuomet būdavo daugiau tradicinių reakcijų. Ypač dažnai iš vyresnės kartos moterų lūpų sklido tokie susižavėjimo šūksniai kaip „Kiek čia daug darbo idėta!“ arba „Matai, kaip įdomiai daro!“. Tokie šiek tiek primena tai, ką viena Užupio dailininkė, knygų iliustratorė Agnė Každailytė yra pavadinusi komentaru „Ach!“ – mažiausiai įkvepiančia reakcija, galinčia menininką palikti be pusryčių.
Vis dėlto sutikime, kad naujomis arba neįprastomis technologijomis pasiekti rezultatai visada žavi savo išskirtinumu, jomis atlikti darbai atrodo ypač naujoviškai. Antrajame parodų kambaryje pristatyti Karinos Nøkleby Presttun ir Kristinos Daukintytės Aas darbai atlikti Skandinavijoje paplitusiomis technikomis – lazeriu bei Žakardo audimo staklėmis. Lietuvoje yra vos keletas šių metodų specialisčių, taip jos dirbti vyksta į užsienio šalis. Tokiu būdu atlikti kūriniai pristatomi specializuotuose tekstilės renginiuose arba didesnėse parodose ir dažniausiai lieka už atsitiktinių meno vartotojų pažinimo ribos. Nors dažnai kelia pavojų „užsižaisti“, technologijų išmanymas suteikia galimybę rinktis, ir, kaip pasakytų Vivienne Westwood, čia slypi menininko laisvė.
Norvegijoje meninės raiškos laisvę atrado lietuvių menininkė Kristina Daukintytė Aas, viena iš „Play & Decay“ parodų Lietuvoje iniciatorių. Kartu su kitomis parodos dalyvėmis baigusi Bergeno meno ir dizaino akademiją, ji yra išbandžiusi įvairias tekstilės technologijas, o tarp egzotiškiausių darbų galima paminėti 2011 metais atliktą instaliaciją „Likučiai“, kuriai ji panaudojo nuo šilumos išnykstančius termochrominius dažus. Truputį gaila, kad Užupyje Kristina Daukintytė Aas nepristatinėjo tokios technologinės inovacijos, o abu jos darbai – „Tra Feltro e Feltro“ ir „Matyti I ir II“ yra susiję su vilnos vėlimu – tradiciniu lietuvišku amatu, pastaruoju metu atgaivintu ir tapusiu ypač madingu. Vilna Lietuvoje nieko nestebina, net dar blogiau – tai technika, iš kurios nieko nebesitikima.
Kurdama videoperformansą „Tra Feltro e Feltro“ Kristina Daukintytė Aas atsispyrė nuo 105-osios Dantės „Dieviškosios komedijos“ eilutės „E sua Nazione Sara tra Feltro e Feltro“ („(pri)gimtis savaime bus čia viršenybė“). Ekrane pakaitomis rodomi vyras ir moteris. Abu ant savo kūno velia vilną, o prigludusi ji tampa tarsi odos dalimi – naujuoju žmogaus kailiu. Moters kailis čia baltas, ji rūpestingai, lygiais pluošto plotais dengia savo kūną ir švelniai glosto šlapiomis rankomis. Vyras – visiškai jai priešingas, savo kailį lipdo neįgudusiais pirštais, juoda vilna jo rankose kimba į juostas, neklauso. Keletą akimirkų baltoje vilnoje skendintis moters kūnas panašus į angelą. Vyras tuo tarpu labiau primena vaikėzus iš pankuojančio aštuntojo dešimtmečio Londono, savo kūnus dengiančius fetišistiniais seksualinių maniakų diržais. Matydami tokį rezultatą negalime negalvoti apie skirtingą vyro ir moters prigimtį, kuri po Judith Butler ir Michelio Foucault kultūrinio kūno teorijų Vakarietiškame pasaulyje dažnai pamirštama. Rodos, nuo renesanso laikų meno pasaulyje kažkas pakito – gal prigimtis, o gal kultūra – ir šiandien tyrinėti į Pragarą leistųsi ne Dantė, o Beatričė.
Antros odos arba kailio vėlimo principas buvo panaudotas ir kitame Kristinos Daukintytės Aas videoperformanse „Matyti“. Čia taip pat dalyvavo du žmonės, šikart – dvi moterys, kurioms vilna buvo dengiamos galvos. Užupyje menininkė pristatė du Žakardo audimo staklėmis išaustus jo kadrus. Audinio siūlai atveria ir paslepia kamera dokumentiškai užfiksuotą vaizdą. Pasirinkta technika paslepia vilnos medžiagiškumą, bet išryškina rankų struktūrą. Matome plaukų kirpčiukus, bet galvos apdangalas čia virsta neatpažįstama tįstančia mase. Toks aiškumo ir paslėptumo derinys – žingsnis į žiūrovo hipnozės seansą. Jo žvilgsnis pradeda nardyti sekdamas kūrybos principą. Audinį prilaikančios, judesyje sustingusių rankų pozos tampa atspirties tašku lankytojo fantazijai. Moteris, siekianti nusiimti galvos apdangalą? Ar norinti jį užsidėti? Kultūros istorija siūlo įvairius atsakymus. Kaip manote, kokį šiandien pasirinktų prancūzai?
Feminizmo pėdsakų galima rasti ir Karinos Nøkleby Presttun darbuose. Miriam Schapiro koliažai iškyla žvelgiant į „Mėginu tave sulopyti“. Moteriškais marškinėliais apsivilkęs vaikinas lazeriu išdegintas ant įvairių margų audinių stačiakampių. Technika apgauna, jo bicepsus matome tatuiruotus rožių žiedais bei akanto lapais. Už galvos atmestos rankos ir apnuogintas pilvas. Tai jie Mona Lizos šypseną veide pavertė sulaikyto smalsumo išraiška. Šis bičas pritrenkiančiai atviras! Mes patenkame į asmeninį santykį ir mums neberūpi žmogaus tapatybė. Piešinio graviravimo metu lazeris nevienodai išdildė skirtingus audinius, pažymėjo juos skirtingais nykimo ženklais ir simetriškos kompozicijos fotografija įgavo nerūpestingo gyvenimo spalvų. Jauno, gražaus, vėjavaikiško vaikino atvaizdas mus pasiekia su ryškiomis laiko žymėmis. Keliaudami skirtingais stačiakampiais stebime vis kitokį vieno gyvenimo momento nykimą. Mums pradeda rūpėti, kaip keisis jaunas ir gražus vėjavaikis, ši atvirumo gyvenimui ikona. Bet čia jį ir paleiskime – atsakymo geriau niekada nesužinoti.
Karina Nøkleby Presttun mėgsta žaisti ir dažniausiai tai daro ne viena. Tai įrodo ir parodoje pristatytas videodarbas „Paleisti orą“, sukurtas kartu su choreografe Julia A. Bergesen bei kompozitoriumi Alexanderiu Hauglandu. Bet dar įdomesnis jos žaidimas su draugu Jørundu, vakarine disko stiliaus suknele užfiksuotu to paties pavadinimo darbe. Šis kūrinys Vilniuje buvo pristatytas iškart po Eurovizijos, kaip tik tuo metu, kai Conchita Wurst tapo priežastimi aršioms diskusijoms apie lytinę tapatybę, gėjus, moteris su barzdomis ir kitus lietuvių visuomenę gąsdinančius demonus. Tekstilininkės iš Norvegijos sukurtas barzdoto vyro moteriškuose drabužiuose įvaizdis Užupyje nieko nenustebino. Neišgąsdino net konservatyvesnių lankytojų, galbūt šį reiškinį nurašiusių kaip „eilinę menininkų keistenybę“. Bet iš tikrųjų „Jørundas“ yra švelnus ir neprovokuojantis.
Pagal fotonuotrauką surinktas iš įvairių, lazerių išpjautų medžiagos skiaučių, Jørundo portretas įtraukia panašiai, kaip sulopytasis jaunuolis. Barzdotas vyras, galvą pasirėmęs savo dešine, guli ant žalsvų grindų ir skaito knygą. Priešingos lyties apdaras jo visiškai netrikdo, moteriška poza kiek išryškina klubų linkį, brėžiantį liniją link pridengtos krūtinės ir atvirų pečių. Šiame darbe naikinimo principą čia pakeitė konstravimas – Karina Nøkleby Presttun audinius lipdė vienus ant kitų ir atvaizdas fiziškai įgavo erdvinę perspektyvą. Priėję arčiau matome ant juodos medžiagos pritvirtintus gelsvus ir pilkus skritulėlius, kurie žvelgiantiems iš tolo susilieja į blizgučiais dekoruotą suknelę. Ši tekstilė – lyg tapyba dėmėmis. Čia preciziškai atstatyti šešėliai ir netgi sintetinio pamušalo medžiagiškumas. Žaidžiant įvairiais rusvos atspalviais išgauta kojų, rankų ir veido oda. Menininkės jautrumo apraiškas vainikuoja moteriškų pėdkelnių tinklelis, vientisai dengiantis skirtingų atspalvių plotus. „Jørundas“ yra stebuklingai vyriškas ir moteriškas tuo pačiu metu. „Play & Decay“ Užupyje atsirado ir išnyko taip pat, kaip į „Galerą“ užklystantys parodų lankytojai. Norvegijos menininkės pristatė šiuolaikinės tekstilės galimybes ir savo lauko menines idėjas. Pakvietė žaismingai kelionei, suviliojo pavojingiems mąstymo nuotykiams. Besikeičiantis kūnas, besikeičiantys kultūros ženklai yra atviros visuomenės kasdienybė. „Play & Decay“ credo – žaisti ir nebijoti išnykti.
Monika Jašinskaitė