2015 m. birželį UMI galerijoje „Kalnas” (Krivių g. 10, Vilnius) vyko projekto „Take a Bite of Vilnius” renginys – Skandinavijos ir Baltijos šalių performanso meno festivalis „reFORMAT Vilnius“. Šia iniciatyva siekiama populiarinti perfomanso meną, atrasti meno kūrėjams  ir žiūrovams vieniems kitus betarpiškai – būnant šalia, dalijantis patirtimi, įtraukiant į savo žaidimo taisykles ir kartu patiriant. Visa tai ir yra jungiamoji perfomanso meno grandis. Tad ar šiam festivaliui pavyko sukelti mažytę reformą Vilniuje?

Marija Griniuk (Lietuva, Danija) pristatė savo perfomansą „Authomatic authomatons in non-war zone (The anti-war scream)”. Tai tekstu bei balso variacijomis perteikiama žinutė apie karą, su kuriuo mūsų karta susiduria dažniausiai tik statistiškai, reliatyviai ir kolektyviai. Klausydamas teksto, pereinančio į trūkinėjantį, į paskirus garsus suskaidyto ritmą, žiūrovas yra priverstas susidėlioti asmeninį naratyvą ir tokiu būdu karo įspūdį išgyventi individuliai, savo potyrių skalėje. Auganti įtampa šį įspūdį sustiprina tiek, kad jis įgauna atvirkštinę prasmę ir tie patys karo garsai tampa taikos meldžiančiu riksmu.

 


Marija Griniuk Organizatorių nuotr.

Hiroko Tsuchimoto (Japonija, Švedija) kėlė retorinį visiems laikams tinkantį klausimą – koks menininko vaidmuo visuomenėje? Perfomansu „The Girl Who Drew Cats (For the Future Europe)” menininkė  interpretavo japonų tautos pasaką apie atstumtą berniuką, kuris, nepaleisdamas iš rankų pieštuko ir be perstojo piešdamas kates, vieną dieną išgelbėjo visą kaimą nuo pražūties – milžiniškos žiurkės. Į veiksmą įtrauktų žiūrovų dėka perfomanso iliustracijos netruko atgulti ir Užupio meno inkubatoriaus kieme. And what they „drew was only one thing: cats. Cats cats. And more cats.


Hiroko Tsuchimoto Organizatorių nuotr.

Menininkas, socialinių akcijų kūrėjas Redas Diržys (Lietuva) privertė susimąstyti, kad mūsų drabužių etiketės gali graužti ne tik odą, bet ir sąžinę. Mat kai kurios iš jų turi geografinę ir moralinę nuorodą (dažniausiai aptinkama žodžių junginiu „Made in…”) į žmonių išnaudojimą, darbą vergijos sąlygomis, pasireiškiančiomis net žūčių darbo vietoje statistika. Daugelio žymių prekinių ženklų rūbus siuvančiuose fabrikuose „Rana Plaza“ Bangladeše 2013 m., kilus gaisrui, žuvo daugiau  nei 1100 moterų ir dar tūkstančiai buvo sužeistų. Prekinių ženklų firmos iki šiol vengia mokėti kompensacijas žuvusiųjų šeimoms. Beveik nebylus Redo Diržio perfomansas buvo iki prasmingo veiksmo ištęsta tylos minutė „Rana Plaza“ aukomis pagerbti ir kvietimas visiems viešai sudeginti bent po vieną Bangladeše pasiūtą drabužį. O dar geriau – 1100.


Kačių portretai Krivių gatvėje Organizatorių nuotr.

Redas Diržys. Organizatorių nuotr.

Vilda Kvist Organizatorių nuotr.

Subtilus Vildos Kvist (Švedija) perfomansas „Everywhere” – tai istorija apie kelionę, prasidėjusią ant Älvsborgso tilto ir vedančią asmeninės patirties keliu atokiausiuose pasaulio taškuose. Bet kur. Visur. Nuo dykumos Jutos valstijoje iki įšalusios Švedijos. Kiekvieną šios kelionės pasakojimo žodį degina beprotiškas laisvės troškimas, tačiau tuo pačiu metu jį gniaužte gniaužia viso pasaulio kaltė. Nes su faktais, istorija ir kalba, per kuriuos mes į save įsileidžiame pasaulį, yra vienas keistas dalykas. Ką viso pasaulio faktai gali pasakyti apie bent vieno žmogaus skausmą? Turbūt tik tiek, kiek žodžiais yra įmanoma nusakyti sodrų Vildos Kvist balsą. Pamatę šio perfomanso bent video versiją, kartais pagausite savo vidinį balsą mantriškai kartojant „I want the whole world, I want the whole world, I want the whole world”. Su viso pasaulio kaltės jausmu ir didžiule aistra gyventi.

Tris dienas trukusio festivalio metu taip pat pasirodė menininkai: Tue Brisson Mosich (DK) and Exekrator, Rait Rosin (EE), Mykolė Ganusauskaitė (LT/FR/DK), Louise Vind Nielsen (DE/DK), BBB Johannes Deimling (NO), Henri Hutt (EE), Hans Christian van Nijkerk (NO), Kaia Otstak (EE), Konstantinas Navasaitis (LT), Tatjana Symon (LT), Aistė Česnavičiūtė (LT), Inesa Naktis (LT).

Do NOT follow this link or you will be banned from the site!