Lietuvoje gyvenantis Australijos menininkas šiuo projektu lygina stebėtinai panašius Lietuvos ir Tasmanijos žemėlapius. Lietuvos žemėlapyje jis pažymėjo vietas, kuriose dar auga milžiniški Tasmanijos eukaliptai (jų aukštis dažnai siekia virš 80 metrų). Tuomet jis aplankė daugelį tokių vietų Lietuvoje, nepriklausomai nuo to, ar jos buvo miškuose, ar laukuose. Šiose vietose, simboliškai pagerbdamas tiek Tasmanijos didžiuosius medžius, tiek išnaikintus Lietuvos šventuosius milžinus, Philipas pasodino ąžuoliukų ir sukūrė meno instaliaciją.
Kaip jam sekėsi įgyvendinti šią idėją ir kaip jis mato mūsų šalį – paklausėme paties autoriaus.
– Kaip atsidūrėte Lietuvoje? Koks yra Jūsų ryšys su šia šalimi?
– Mano žmona yra lietuvė. Su ja ir sūnumi persikėlėme čia maždaug prieš metus, kad ji galėtų dirbti ties savo moksliniu projektu. Mano paties studiją Tasmanijoje teko uždaryti dėl karantino, ir tai tapo proga pakeisti aplinką.
– Koks yra gyvenimas Lietuvoje, palyginus su gyvenimu Tasmanijoje, ir atvirkščiai?
– Man labai patinka Europa, o ir Lietuva susižavėjau nuo pat savo pirmojo apsilankymo čia. Džiaugiuosi galimybe pagyventi joje ilgesnį laiką ir geriau pažinti šią šalį. Žinoma, čia viskas yra gerokai kitaip. Čia jaučiuosi daug arčiau kultūros tradicijų, iš kurių kilo mano europietiškieji protėviai, o muzikinė ir apskritai meninė atmosfera čia yra itin gyva ir nenutrūkstama grandine jungia mus su senaisiais kultūros klodais. Tuo tarpu Tasmanija yra puikus prieglobstis menininkams, norintiems šiek tiek priartėti prie gamtos ir alternatyvaus gyvenimo būdo. Turint omenyje mažą tos šalies gyventojų skaičių (pusė milijono), šiuolaikinio meno kultūra joje yra stebėtinai aktyvi. Kartu tai reiškia ir tai, kad parama iš valstybės ar eilinių žmonių nėra didelė, todėl pragyventi vien iš meno gali būti sunkoka.
– Ar yra dalykų, kurie Jums Lietuvoje atrodo tikra egzotika?
– Labiausiai įsiminė du niuansai. Pirmiausia į akis krenta akivaizdus šiuolaikinės Lietuvos ryšys su pagoniškomis šaknimis. Visur pastebiu lietuvių ryšį su žeme – panašu, kad jis prisitaikė ir neišnyko nei dėl krikščionybės, nei dėl sovietų okupacijos. Kitas mane žavintis ir stebinantis dalykas – architektūra ir jos nykimas, kuris yra akivaizdus visoje šalyje. Kalbu tiek apie prastai pastatytus, todėl dabar jau griūvančius sovietinių laikų likučius, tiek apie tradicinę medinę kaimo namų architektūrą (namus, tvartus ir t. t.). Ji, deja, nyksta dėl gyventojų mažėjimo ir nepritekliaus. Man gražu (ir kartu liūdna), kaip mediniai namai kaime pamažu smenga į žemę – tokiu jie būdu jie grįžta į savo pirmapradę būseną.
– Ar lankote ir ką manote apie Lietuvos galerijas?
– Galerijų kultūra čia atrodo gana gyva, dažnai jose lankausi. Meninė atmosfera Vilniuje yra pulsuojanti ir gaivi. Domėjimasis menu Lietuvoje ir kitose Europos šalye yra socialiai daug priimtinesnis laiko leidimo būdas nei Australijoje – Vilniuje, ir ypač Užupyje, matau daugybę to įrodymų.
– Kaip kyla Jūsų projektų idėjos?
– Įkvėpimas mano projektams kyla iš poreikio kažkaip susigyventi, prisijaukinti, perprasti ir susitaikyti su, mano manymu, pačiais svarbiausiais ir neatidėliotinais klausimais, su kuriais susiduria žmonija. Man tai pirmiausia – laukinės gamtos nykimas, natūralios aplinkos naikinimas ir silpnėjantis mūsų ryšys su žeme. Menas yra būdas išreikšti savo nerimą bei bejėgiškumą ir manau, kad meninė išraiška yra stebuklingas vaistas nuo šių kančių. Menininkai, turėdami tokią galimybę, tam tikra prasme yra laimės kūdikiai.
– Kai pradedate naują projektą, ar turite viziją, kaip privalo atrodyti rezultatas, ar dažniau projektas „gyvena“ savo gyvenimą ir rezultatas gerokai skiriasi nuo to, kurio buvo tikėtasi?
– Geras klausimas. Dažniausiai būnu linkęs pradėti nuo apytikslės idėjos, kaip atrodys paroda. Performansais papildyti mano projektai – tai santuoka tarp konceptualaus požiūrio ir tokios meno medijos, kuri geriausiai perteikia tai, ką aš noriu pasakyti, ir kartu yra subtiliausia, logiškiausia bei estetiškai taikliausia. Galutinis medijos pasirinkimas dažnai paaiškėja jau tik pradėjus vykdyti projektą.
Keletas projektų baigėsi visai kitaip, nei aš numaniau. Taip nutiko ir su šiuo projektu. Pavyzdžiui, idėja naudoti vidutinio formato spalvotas skaidres milžiniško dydžio ąžuolams fotografuoti kilo projektui jau įpusėjus. Norėjau panaudoti ką nors įspūdingo ir neįprasto, kas atkreiptų dėmesį į pačios medijos medžiagiškumą (svarbus prioritetas mano darbe yra kolodijaus technika paremta fotografija, kuria aš užsiimu Tasmanijoje) ir kartu tai simbolizuotų milžiniškų ąžuolų unikalumą. Žinoma, įgyvendinimo galimybes šį kartą diktavo ir karantinas.
– Jūsų meno formos (alternatyvi fotografija, jos derinimas su performansu) yra gana šiuolaikiškos. Iš kitos pusės, Jūsų projektas „Didis medis. Šventas medis“ mums primena praeities svarbą. Ar tradicijos ir visiškai naujos idėjos gali gražiai sugyventi tarpusavyje?
– Manau, šiais laikais žmonija bando save apgauti manydama, kad ji savaime yra pranašesnė už ankstesnes kartas ir laikus. Įtariu, kad tai viso labo naivumas ir puikybė. Prarandame pagarbą gamtai, planetai ir imame prarasti galimybę turėti tikrai nepaliestų vietų, kur žmogaus siela galėtų atsigauti ir turtėti. Visa tai man sako, kad gerbti ir atrasti tradicines vertybes bei supratingumą dabar yra dar svarbiau nei bet kada.
– Postmodernizmas. Kas toliau?
– Šį klausimą paliksiu akademikams, kritikams ir teoretikams. Aš net negalėčiau savo meno pavadinti postmoderniu. Manau, tai greičiau yra įrodymais pagrįstų požiūrių – kuriuos sudaro daugiau nei vien mano asmeninė nuomonė – visiškai sąlyginė interpretacija.
