Prieš kelerius metus į galvą buvo šovusi mintis: rašyti apie įvairius gatvės gyventojus, daugiausia benamius. Pasiūlyti jiems nusiprausti, pavaišinti pietumis ir nuoširdžiai pasikalbėti apie gyvenimą ir jo prasmę. Vėliau projektėlio idėja numirė – pagailėjau savo laiko ir namų higienos.

Praeitą mėnesį su manim susisiekė Samsung’o PR merginos ir pasiūlė: duoda man diktofoną, fotoaparatą, litų alui, o aš imu interviu iš įdomių miesto žmonių. Tokiu būdu jos planavo reklamuoti naują pretty sexy Samsung’o fotoaparatą, kurį jau anksčiau išmaigiau dalyvaudamas foto parodoje–konkurse. Hipsteriams patiks, reklamuoti nereikia. Interviu jau buvo kažkur žiniasklaidos priemonėse. O čia, jūsų dėmesiui, šiek tiek kitokia, netaisytos kalbos versija. Su visais filosofiniais nusivažiavimais didėjant alkoholio kiekiui kraujyje.

Kunigaikštį Vildaugą (Stasį Urniežių) Vilniaus gatvėse matydavau gan dažnai ir jis man niekada nepatiko. Erzino jo išsišokimas, girtos dainuškos, piktybinis kabinėjimasis prie turistų ir vilniečių. Ėjau į susitikimą su prasigėrusiu seniu, rėksniu, daug kam antipatiją sukeliančiu individu. O susitikau su neįtikėtinai įdomiu kelių personažų aktoriumi, draugišku žmogumi ir labai keistų istorijų pasakotoju. Įdomiausia būdavo tada, kai net nepradėjęs atsakinėti į klausimą, Kunigaikštis iškart nuklysdavo į lankas. Lyg kažkuris klausimo žodis suveikdavo kaip įvairių prisiminimų dirgiklis. Iš ten ir įdomiausios mintys.

– Devynerius metus mokiausi Vilniaus senamiestyje, todėl gerai pažįstu miestą ir jo gatvių gyventojus. Tave matydavau nuo vaikystės, bet dar nesuprasdavau, kas tu toks. Visi iki šiol galvodavo, kad tu – Kunigaikštis Vilgaudas. Bet juk iš tiesų Vildaugas, ar ne?

– Ne Vilgaudas. Čia yra specialiai padaryta klaida. Iš tiesų yra Vildaugas – Vilkų Daug. O Tomkus sugalvojo, kad aš Vilgaudas. „Respublikos“ Tomkus. Su juo kartu buvom užsienyje. Vasario 16–osios gimnazijoje. Jis man patinka. Ir Paryžiui buvom kartu. Na jis visada sugalvoja… „Respubliką“ sugalvojo, ji tokia, turi savo veidą.

– Vildaugas – tai Vilkų daug. Bet Vilgaudas – vilkus gaudo. Kodėl ne Vilgaudas?

– Na, jeigu į šitą kavinę įbėgtų vilkas, aš jo niekaip nepagaučiau. Šiaip vilkų esu matęs iš pakankamai arti, būdamas dar beveik vaiku, paaugliuku tokiu. Tai vilko pagauti yra neįmanoma.

– O kokia Vildaugo vardo reikšmė?

– Kapsuke aš buvau per Kalėdas, nes ten užaugęs esu, užaugintas internate (Spurga direktorius buvo). Ir vis grįždavau. Čia jau prasidėjo Sąjūdis, susikūrė Gediminaičiai – pavyko juos įkurti, suburti jaunimą. Jų vis daugėjo. Per Kalėdas grįžau pas mamą. Atsiguliau išsimaudyti į vonią prieš Kūčių naktį. Prisnūdau ir sapnuoju: toks vilkas ateina pas mane į vonią. Bet vandeniu – taip, kaip Jėzus! Gražus toks. Vilkai kartais sunkiai gyvena ir būna tokie nušiurę, bet jei gerai gyvena, tai būna gražūs. Tai jis palaižė mane, viską, pabučiavo. Ir nubėgo kažkur. Pabundu – jau mane šaukia prie Kūčių stalo. Vilkas man sapne pasakė: „Tavo vardas, Kunigaikšti, yra Vildaugas“, lietuviškai.

– Kodėl tu kunigaikštis?

– Nu čia Gediminaičiai taip… Ir tarp kitko, mano kraujas yra retas – Rh–, o grupė – ketvirta. Labai nedaug žmonių tokių.

– Tai dėl kraujo esi kunigaikštis? Gal yra ir kita, rimtesnė kunigaikščio titulo istorija?

– Bandžiau nagrinėti giminystę, bet ten labai toli eina. Senelis buvo caro armijos kareivis, bet pabėgo iš Sibiro, parėjo pėsčias į Lietuvą. Bet negalėjo Lietuvoj pasilikti – jį būtų suėmę už tokį pabėgimą. O rekrūtai, kiek ten jie, 25 metus turėjo tarnaut, taip? Blogai ta tarnyba. Na, ir jis susirinko kažkiek ten tų daiktelių ir išėjo į Afriką. Misionierium dirbti, ar ko tai. Beišys – jo pavardė. Jonas. Bei šis bei tas – tiksliau. Bet Afrikoj jis pratrydo. Susirgo… Ten visiems tas gresia. Tais laikais ten, ar 1900–aisiais metais, tai ten jokių priemonių dar nebuvo. Tai jis tada kažkaip vėl grįžo. Ir tada išėjo į JAV. Pabėgo. Ten dirbo kažkuriam mieste. Ir kada 1918–ais m. vasario 16-ąją Lietuvą paskelbė nepriklausoma, jis netrukus grįžo į savo tėviškę, Raseinių rajoną, Viduklės valsčių, Ylių kaimą. Labai graži vieta. Ten dabar autostrada nutiesta. Man tik dalį grąžino senelio žemės, 6 hektarus, o kitus 7 ar 8… Nu čia jau kiti dalykai.

– Viešoj erdvėj sklando gandai, kad turi titulą, leidžiantį šventinti į riterius. Kažkas sakė – šventinai.

– Na, aš turiu titulą. Mane karūnavo Romoje, Jonas Povilas II. Man karūną, žiedą – ir suteikė man tą teisę.

– Jonas Povilas II? Vildaugai, kur tavo riba tarp fantazijos ir realybės? Tu visada pasakoji daug įdomių istorijų. Kaip atskirti, kurios istorijos yra realybė, o kur tu nuklysti į lankas ir išsigalvoji?

– Tarp realybės ir fantazijos nėra skirtumo. Tarp kitko, tarp sapno ir realybės – irgi nėra skirtumo.

– Bet juk vilkas pas tave neatėjo vandeniu realybėje.

– Tai… mmm… manau, kad taip. Tarp mirties ir gyvenimo – irgi nėra skirtumo.

– Bet jeigu noriu sužinoti tikrą žmogaus istoriją – kas jis yra, kuo jis gyvena?

– Jei nori sužinoti, kaip žmogus gyveno – tik šį bei tą sužinosi. O kaip jis tikrai gyvena, kas ten viduj darosi – niekaip nesužinosi.

– Viename interviu minėjai, kad buvimas Vilniaus gatvių pajacu – tai tavo vaidmuo. O kas lieka už jo – tavo asmeninis gyvenimas. Ar tokio kitiems antipatiją sukeliančio žmogaus vaidmuo tau suteikia teigiamų emocijų, ar jis tave tenkina?

– Aš privalau tą daryti, nes privalėjau būti lietuvių kalbos mokytoju. Iš pradžių aš nebuvau lietuvių kalbos mokytoju, nes Vilniuje nepriimdavo studijavusių Kauno kunigų seminarijoje į lietuvių kalbos mokytojus Vilniuje. Dar mane buvo paskyrę pionierių vadovu 50–oje vidurinėje.

–Tu sakai, kad tu negali to nedaryti (būti pajacu). Bet juk iš to neuždirbi, nepragyveni. Toks tavo laisvalaikis?

– Mano visas gyvenimas yra laisvalaikis. Visų žmonių gyvenimai yra laisvalaikiai – gali ten vargti ir vargti ir niekada niekam nesišypsoti – ir kas iš to? Aš labai matau, nenoriu pavardžių sakyti, turtingų, daug pasiekusių žmonių, ir jų veidai nepaprastai liūdni. O tie vaikai, kur Gediminaičiai – visi šypsosi, bendrauja. Ir šiaip yra jaunimo visokiausių susibūrimų. Ir žmonių yra, va, užupiečiai – jie bendrauja ir nėra kažkokie ten labai turtingi. Romas Lileikis, mes mokėmės su prezidentu Užupio – jį išmetė iš trečio kurso, jis galėjo irgi nuliūst, bet pasirinko kitokį kelią.

– Ar tau patinka vilniečiai ir miesto svečiai, visi mieste esantys žmonės?

– Man būtent, kad patinka visi žmonės.

– O jei eina grupė skustagalvių, spjaudo sėmkes ir daužo butelius?

– Irgi patinka. Nes nu kaip… man patinka ir Jėzus. Šiaip su muitininkais, su Zuoku, su Brazausku jis išvis nebendravo. Rinkdavosi prostitutes, bomžus, kitokius. Dar įdomu, jei jau kalbėt apie pasileidusią moterį, ar skustagalvį – tai jis ne pats tokį kelią pasirenka.

– Tai su kiekvienu žmogumi galėtum pabendraut, rast kalbą?

– Na, su kiekvienu nepavyktų man rasti, nes yra žmonių, kurie turi tikslų. Pavyzdžiui, leidau pasivažinėti Sereikiškių parke su savo dviračiu, tai kaip nuvažiavo, taip nuvažiavo. O policininkai atsisakė ieškoti (3–as policijos poskyris). Vienintelis tokį dviratį Lietuvoje ir turėjau…

– O kiek kartų buvai suimtas?

– Nu, jeigu atvirai, tai kokį šimtą. Ir paskutinis buvo kovo 11–ąją. Žiaurus. Ir primeluota. Ir bauda – 1000 litų. Už nieką.

– Dažnai baudų duoda?

– Taip, dažnai. Už šitos firmos stovi kažkoks asmuo, nes puikiai žino – aš kovo 11–ąją norėjau pasakyti kalbą, mobiliuoju kalbėjau, ten Amerikos lietuviai buvo. Mes išgėrėm po porą bokalų alaus, tai nustatė vieną promilę girtumo, bet viena promilė – ne girtumas, kad nepasakyčiau kalbos. Man nereikia jų rašyti, kai sakau, tai įsidėmiu viską. (paduoda teismo nurodymą ir protokolo išrašą)

– Vartoti alkoholiniai gėrimai, alus plastikiniame butelyje. Vartojai tą alų?

– „Kunigaikščių“ alus vadinasi. Nevartojau. Nu ten gal tyčia tik parodžiau, kad turiu „Kunigaikščių“ alaus, nes ten buvo ir skustagalvių, tai parodžiau, kad atėjo savas. Susirinko, mano duomenimis, apie 5000 žmonių. Aš visiems tiesiau ranką ir sveikinau kiekvieną policininką. Bet nieko ten nepadariau. Nu ką aš ten padariau. Tą gatvę būtent aš pavadinau – Šventaragio.

– Kai Taryboj buvai? Kuriais metais ir kokias pareigas turėjai?

– Taip. Vilniuj pavadinęs 284 gatves. 1991–1995 m. Tai čia buvo pirmoji kadencija. Aš buvau Senamiesčio komisijos pirmininkas, savo komisiją buvau sudaręs iš labai tokių šaunių žmonių. Mums daug ką pavykdavo laimėti. Antra, aš buvau prezidiumo narys. Buvo šimtas deputatų ir 12 sudarė prezidiumą – čia kaip apaštalai. Ir mokytoju buvau švietimo komisijoj, Kvederaitis buvo pirmininkas. Ir paskui pavadinimų komisijoj. Čaplinskas, Kontautas – mes trise mezgėm visokius slaptus tinklus. Kada atėjo laikas keisti Pionierių gatvės pavadinimą, Bažnyčia labai užsimanė vyskupo Matulaičio Matulevičiaus. Jie tiek norėjo, nes jis vienerius metus buvo vyskupu Katedroj, jis garbingas vyras, palaidotas Kapsuke, ten kur baigiau vidurinius mokslus. Labai ilgai galvojau, kaip padaryti, kad taip neįvyktų. Mano Gediminaičiai klastojo, laiškus rašė iš Kelmės ir šiaip, buvo stovykla Jono Trinkūno, kur buvau nusivedęs Gediminaičius. Vokai tada buvo nebrangūs – po 5 kapeikas. Tai ir rašėm į komisijas laiškus. Įsakiau, kad ir tėvai rašytų, ir seneliai.

– O ką rašydavo?

– Kad nori Šventaragio gatvės. Tik prašydavau, kad raštą pakeistų – kreiptų į dešinę, paskui tą patį į kairę, tada tiesai – jau vienas Gediminaitis parašo tris laiškus! Taryba gavo 3000 laiškų.

– 3000 laiškų??

– Taip. Ir kada atėjo metas pakelti ranką, tai Čaplinskas atsistojo, nes jis, Rimvydas, velnių priėdęs. Jis toks išsilavinęs, kultūringas, mirė, gaila – jo nėra, papasakotų daugiau. Stalas toks ilgesnis, platesnis – mes visi dvylika sėdim ir sėdi katalikų Bažnyčios atstovai. Jie nori arkivyskupo Matulaičio–Matulevičiaus gatvės. Bet sako Čaplinskas – va, čia gavom laiškų – ir atsega portfelį ir išpila ant stalo visą krūvą. Ir sako: „Tai gal paskaitom?“. Ten aiškiai parašyta, kad mes norim vietoj Pionierių – Šventaragio. Tada pasiūlo paskaityti dar kitus. Klebonai nuleidžia akis. Ten ne klebonai, kardinolai, vyskupai kokie tai, nežinau. Monsinjorai gal kokie – dabar tiksliai neatsiminsiu, nes tai buvo seniai. Nuleido akis ir nenorėjo jau kitų skaityti, suprato. Tada reikėjo pakelti rankas – aštuoni, pagal mane, pakėlė už Šventaragio, o keturi dar norėjo Pionierių.

– Kas turėtų prižiūrėti Katedros aikštę, kam ji turėtų priklausyti? Kas turi duoti leidimus renginiams joje – Bažnyčia ar žmonės, savivaldybė?

– Tikrai ne Bažnyčia. Katedros aikštė priklauso tautai. Kaip ir Gedimino pilis. O Bažnyčia… Katedroj gali reguliuoti. Bažnyčia nelabai teisingai elgiasi, kad tik save pripažįsta Katedroj – čia vis tiek yra tautos bendri namai. Ir požemiai ten visokie įdomiausi. Aš krikštijau dukrą Katedroj, Karalių koplyčioj. Iš dangaus iškrito rožė paslaptingu būdu – labai graži. Vasiliauskas krikštijo.

– Tai pats esi religingas?

– Labai.

– Tik nepatinka tau toks Bažnyčios valdingumas?

– Nu kaip. Aš labai gilinuosi į Šventą raštą. Aš jaunas į seminariją galėjau įstot, bet nesupratau ten nieko. Mane seminarijoje iš karto į KGB užverbavo, turėjau būti KGB klieriku, mano slapyvardis buvo – Kovas nr. 11. Aš pirmas prisipažinau miesto taryboj. Visi persigando. Aišku ten buvo daug užverbuotų. Išvis, daug klebonų yra užverbuotų, nes kitaip į seminariją nepriimdavo, jeigu tu nepasirašydavai bendradarbiavimo sutarties. Čia jau nieko nepakeisi. Kunigų seminariją absoliučiai valdė Tarybų valdžia.

– Sakei, dukrą krikštijai. Čia Gabiją?

– Gabiją, taip. 20 metų jai dabar. Su Gabija irgi buvo, kada ji gimė – prasidėjo visi dalykai. Dar gal nebuvo visai gimusi, bet jau buvo prasidėję. Rinkom su žmona vardą: jau žinojom, kad dukra, todėl žmona norėjo Gabrielės, o aš užsinorėjau pagoniško vardo – Gabijos, nes čia yra ugnis. Atėjo laikas keisti Pašilaičių pavadinimus, Pašilaičiuose yra trys žiedai – ten labai daug žmonių gyvena, mano galva, kokie 40 000. Ten buvo Bagramiano, Engelso ir Karlo Markso žiedai. Tarp kitko, tie vyrai irgi garbingi, tik jie netinka toje vietoje. Karlas Marksas, ir Engelsas – tikrai išsilavinę. Du mėnesius galvojau. Kadangi Pašilaičiai prie šilo, sugalvojom, kad reikia pavadinti pagoniškai. Anuos vyrus gal koks miestelis priglaus, gal kokia gatvelė. Tada mintis kilo, kad reikia Medeinos, Žemynos ir dukters Gabijos vardu. Nu ir mes nugalėjom. Labai daug balsavo, gal 11 – visi suprato, kad šitą dalyką reikia keisti.

– Kai buvai taryboj, tada jau buvo Brazausko laikai. Ar labai kišosi Brazauskas į savivaldybės veiklą?

– Jis absoliučiai nesikišo. Kišosi kiti. Bet atsirado labai daug Brazausko gerbėjų deputatų tarpe, nes jie puikiai suprato, kaip galima praturtėt. Čia nenuneigiamas faktas. Dabar lygiai tas pats. Dabar jie ne už liaudį eina, ne už žmones – „liaudis“ irgi gražus žodis – bet eina už bankininkus visokius. Tie bankininkai irgi visokie, statosi namus… Smetonos Lietuva ėjo kitu keliu visai. Savanoriui kiekvienam davė 10 hektarų žemės. O Vyčiui, pirmajam Lietuvos savanoriui, kai jis kreipėsi, kad jam išduotų ženklą, kad jis savanoris – Rolandas Vyčius jo vardas – pasakė: „iš bulvės nusidrožk“. Tada Rolandas atsakė pagrindiniam savanorių vadui: „Kai reiks savanorių, tu išsidrožk savanorį iš bulvės. Ir galėsi kariaut.“

– Grįžtant prie tavo veiklos mieste – ar tau negaila aukot ramybę dėl tokio ideologinio vaidmens?

– Tą reikia daryti. Dabar iš naujo skaitau Servanteso „Don Kichotą“ . Tai jeigu Servantesas būtų nuleidęs rankas, Don Kichoto nebūtų buvę.

– Tai nori pasakyt, kad tu kuri kažkokią reikšmingą istoriją Vilniuje?

– Nu privalau aš tai daryti, koks aš tada kunigaikštis?

– Įsivaizduok, duodu aš tau dabar pusę milijono litų. Ką darai?

– Čia būtų labai gerai… Pirmiausia sumokėčiau baudą. Na, aš ją sumokėjau, bet likau skolingas žmogui, iš kurio pasiskolinau. Pirmiausia kelis dalykus atlikčiau: vienas dalykas – kur grąžino man 6 hektarus, tai ten senelis ne bet kokioj vietoj nuspirko. Ir jis kai iš Amerikos į tėviškę Žemaitijoj parvyko, tai turėjo ar tai 7 arklius ir 7 karves – o gal ir daugiau, gal ir 10 karvių buvo. Tai jis pirmas Žemaitijoj ėmė ir nupjovė labai ilgą pagalį, penkiolika metrų, ar kiek, ilgesnių turbūt ir nebūna. Ir iškėlė trispalvę ganykloje, karvėms. Tai va toje sodyboje, aš atstatyčiau ją, turiu nuotraukų kaip ten atrodė. Dar įkurčiau kryždirbystės… kadangi ten autostrada, kur teka Šešuvis ir geležinkelis yra virš autostrados, „Nikolės“ viešbutis kitoj gatvės pusėj, Zuokalo žmonos namas. Mes praktiškai su Zuokalo žmona vienoj troboj esam užaugę ir labai neaiškiai ten Andriulytės sesuo pasikorė spintoj. Žmogus pats nelabai pasikaria – jį priveda. Kaip riteriai meta juodą pirštinę – ir turi stot į dvikovą. Jeigu taip įvyksta – yra priežastis, kuri tai sukelia, ir negali vertint tik vienos pusės, neteisinga.

– O kodėl būtent kryždirbystė?

– Nes žemaičiai labai garsėjo šituo amatu. Noriu jį atkurti.

– Tai jeigu turėtum pusę milijono, užsiimtum kultūros saugojimu?

– Tai taip. Labai būtų… tada kaip zuikis šokinėčiau. Nes kultūra yra labai milžiniškam pavojuj. Menininkai visi žudosi. Va, koks nuostabus baras – mudu du sėdim. Per mažai žmonių, taip nenormalu yra. Va, čia Antanas, padarė šitą krosnį – originalas išsaugotas. Signatarų namu požemiai – mane iš ten išmetė, tris baudžiamąsias bylas faktiškai iškėlė.

– O už ką?

– Už tai, kad aš sutvarkiau Signatarų namus. Čia postas auksinis, tai mane išmetė. Bet laimėjau Aukščiausiam teisme. Aukščiausias teismas yra nutaręs mane grąžinti į darbą, bet tas teismo nutarimas yra nevykdomas. Tai buvo kokiais 1996–ais. Kai baigiau kadenciją, jie suprato, kad reikia mane šalinti. O slaptasis planas buvo – Vytautas Bogušis, Krikščionys demokratai – buvo sugalvoję planą pakabinti tik lentelę, kad čia buvo pasirašytas aktas, o visus kambarius „prikabinti“ prie „Naručio“. O „Narutyje“ naktis – 700 litų. O jei permiegi kambary, kur aktas pasirašytas – tai gal kokie 3000 litų. Tai čia geras biznis. Bet aš apgyvendinau Gediminaičius. Aš į daug pastatų, kur būdavo pavojus kilęs, siųsdavau Gediminaičių pulkus. Jie užimdavo, kaip tie, tarptautiniu žodžiu vadinami… skautai, ne skautai?

– Skautai.

– Tokie. Ir Gediminaičiai apsigyvendavo, nu ten patogumų nedaug: tualetai kažkokie, elektra, vanduo kažkiek – vienur buvo, kitur nebuvo. Pavyzdžiui, ten kur Galera, ten buvo labai prastos sąlygos, o va, kaip dabar susitvarkė, viskas išsivystė. Patys. Savo rankelėm. O ten tie žmonės tokie kaip ir nurašyti. O viską savo rankelėm…

– Kada pirmą kartą uždainavai „America – my friend“?

– Na kaip, čia istorija yra tokia: mano pavardė yra Urniežius. Titulas – Didysis Gediminaičių Kunigaikštis Vildaugas. Vardas, kaip Vilniaus Katedros – Stasys. O mano tėvo vardas – Antanas. Taigi pirmosios didžiosios raidės yra – USA. Na taip ir atsitiko. Aš kai tarnavau tarybinėj armijoj, manęs kitaip ir nevadino – USA. Rusams tėvavardis yra labai svarbus. Mūsuose tėvavardis nebesvarbu, mes turim vardą ir pavardę, o tėvavardis – tarp kitko. Aš kariavau Leningrade, buvom dviese komplekse. Norėjau stoti į kunigų seminariją, Butkus tada buvo rektorius ir pasakė: „pirmiausia, Stasiuk, išmok žudyti, o tada atvažiuok į Kauną“. Aš labai išsigandau ir labai išgąsdinau Švietimo Ministerijoj Spurgą, jis tada buvo mano direktorius. Buvo labai geras, labai mylėjo, dar gyvas. Du sūnus turėjo.

– Bet tai kaip su „America – my friend“? Kada šitas posakis atsirado?

– Armijoj man buvo visokių problemų dėl tos pavardės: vienas neištardavo „Urniežius“, tai sakė „Užsendžius“. O kiti vadino „USA“. Čia ir prasidėjo ta daina Leningrade. Tiesiog aš ją uždainavau Taraikoje, Narvos gubernijoj. Taraika faktiškai priklauso Estijai, Narvos gubernija ten buvo. Van Gorodas vienoj pusėj, o Narva – kitoj. Taraika – jau pelkėse. Budėdavom devyniese, saugodavom, ne Kalašnikovais, bet kitais – Simonovo karabinais, tai kitos rūšies ginklai. Užtaisomi jie 30 šovinių – dešimt į apkabą ir dvidešimt – į tašelę. Ir turi štiką, žymiai ilgesni. Kalašnikovas netaiklus, jo taiklumas – 400 metrų, o tada kulka lekia, kur nori. O Simonovo karabino taiklumas apie 2 kilometrai. Nes kada amerikiečiai leisis iš dangaus, tai kad amerikiečius nušautume, tai reikės naudoti Simonovo karabiną…

– Bet čia jau apie automatus…

– Ne ne. Čia taip ir įvyko. Amerikiečių mes jau laukėm. Raketa buvo labai slapta. Taštinyras vienas budi poste, kitas miega. Ir taip po dvi valandas. Naktis, mėnulis švietė, pilnatis. Išeina Taštinyras pasivaikščioti, 151 cm ūgio, labai gražus berniukas. Ėjo ėjo ir ant jo šoko lūšis. Bet ji taip šoko, kad pataikė ant karabino, tiesiai į širdį persismeigė. Jis taip persigando, pagalvojo, jog pasaulio pabaiga, pradėjo bėgti jau į tą būstinę, į namą. Atbėga, teka kraujas tos lūšies, kojas ji dar judina. Aš tada pirmą kartą ir uždainavau „America – my friend“ – pagalvojau, kad amerikiečiai puola, nežinojau, ką daryt.

– Kelinti čia metai buvo?

– 1977, ar tai 1976 – žiema buvo.

– 36–eri metai ir vis dar ta pati daina?

– Aš juk nesupratau, galvojau, kad amerikietis, galvojau, jog reikia susidraugaut.

– Kodėl trukdai studentams mokytis, Vilniaus Universitete į langus beldi?

– Labai gražios mergos. Matau, kad liūdnos, ir dėstytojas liūdnas… na kaip studijuoti būnant liūdnu? Aš baigęs ne VU, o Kapsuko, Darbo Raudonosios vėliavos ordino, Vilniaus universiteto lietuvių kalbą ir literatūrą. Jis taip vadinasi mano diplome.

– O merginos bendrauja?

– Labai. Labai. Neturiu cigaretės, tai pavaišina.

– Ar dažnai darai ekskursijas? Kokiems žmonėms?

– Vieni man paskambina, kartais susitinkam gatvėje ar kabake. Matau, kad domisi. Nes aš tai Vilnių išmanau. Žinau, kur nueiti, ką papasakoti ir kad būtų įdomu. Jie vėliau nenori iš tos ekskursijos išeiti, bet aš turiu grįžti pas žmones (juokiasi).

– Kodėl gąsdini užsienio turistus? Japonus, lenkus? Ar nemanai, kad palieki neigiamą šalies įspūdį? Juk jie nežino, kad esi čia savas, nepavojingas asmuo.

– Jie turi suprasti, kad buvo… užvakar mačiau filmą apie Kazachstaną, ten tie puolė ir kaip Kazachstanas iškovojo savo valstybę… na tai tegul negalvoja japonai, kad čia gėlių kraštas, kad nebuvo jokių vyčių…

– Nesvarbu, ar japonai. Ir lenkai, ir vokiečiai.

– Aš… Spreche deutsch frei, verstehe deutsch. Vokiečiai labai myli mane. Aš moku ir lenkų kalbą… Oj Litwo! Ojczyzno moja! ty jesteś jak zdrowie!

– O kodėl tada neapsivelki kostiumo ir neini pavedžioti užsienio turistų, pravesti jiems ekskursijos apie tikrąjį Vilnių?

– Tų ekskursijų aš šimtais pravedęs. Čia jiems irgi patinka – ir nieko nekainuoja ir gali būti laisvi. Tik man pradėjo nepatikti – estus vedžiau į Gedimino kapo kalną – ten gi krūmynai! Ir iš tų krūmų išlindo policininkė mergina. O estai vaikinai gėrė alų – bet kultūringai, gražiai. Ji bandė sulaikyti estus, ir mane bandė. O paskui iš tų krūmų išlindo dar trys – keturi policininkai po krūmus! Man to jaunimo labai pagailo. O tai kur jiems gerti alų? Čia, kabakuose tai brangu – mažiausiai aštuoni litai. Ir dvylika būna. „Stikliuose“ turbūt 20 litų!

– O tau patinka, kad privažiuoja čia turistų?

– Labai patinka.

– Ar su jais Vilnius gyvesnis, ar geriau užsidaryt savo patriotiniuose rėmuose, nieko neįsileist?

– Ne ne, man patinka. Dar studijų metais skaičiau, kad kai buvo Žygimantas Augustas kunigaikštis, tai visokių italų, graikų, turkų knibždėjo Vilniuj, toks kunkuliuojantis miestas. Jeigu yra sostinė, tai kaip čia dabar užsidaryti vienuoliškam gyvenimui?

– Bet nemažai patriotinių organizacijų ir žmonių (dalis jų dalyvavo kovo 11–osios eitynėse) norėtų visą Lietuvą nuo užsieniečių uždaryti.

– Kaip čia pasakyti… kaip ir su merginom: iš pradžių įsimyli ir ta mergina yra tik viena, ir nieko daugiau nematai. O metams bėgant pamatai, kad yra ir kitų merginų, ir visai simpatiškų, ir galima bendrauti. Tai čia žmogus kada pradeda patriotinį kelią, tai vienaip atrodo, o kai tampa tikru patriotu, kitaip ima žiūrėti. Gi ir užsienio valstybių yra, kurios nori padėti Lietuvai, bet čia mūsų vietiniai trukdo šitą daryt ir trukdo tai meistriškai.

– Tai manai, kad uždaras patriotizmas nėra gerai?

– Jis neįmanomas. Nu kaip turėti savo žmoną ir nematyti kitų merginų? Nu čia jau šizofrenijos požymių būtų.

– Mačiau tave mitinguose, protestuose, eisenose. Nemanai, kad žmonės be reikalo kelią triukšmą ir reikalauja visokių dalykų?

– Atvirai pasakysiu – per mažai. Kokioj Prancūzijoj negautų kokios pašalpos ar ko – iškart kiltų triukšmas. O čia žmonės kenčia. Žmonės nesąmonių nereikalauja. Man Paryžiui buvo įdomus nuotykis: Vitas Tomkus sako: „Davai vaikinai, važiuojam greit“. Buvo apie 10–11 val ryto, ten buvo Pasaulio jaunimo organizacijų dienos. Aš kadangi jaunimo organizacijos kunigaikštis, tai turėjau dalyvauti. Vitas nusivežė mus į prostitučių rajoną – ten nežinau kiek, gal pusę kilometro, gal kilometras gatvės, kur prostitutės parsiduoda Ir visokių ten: ir juodų, ir senų, ir jaunų, ir baltų, ir mulačių – didžiulė gatvė! Parodo prekę savo, kokią turi: su kailiniais, be kailinių, su sijonais, be. Mane taip sužavėjo ta gatvė! Aš gi vyrukas, kitą dieną ir galvoju: noriu pamatyti dar. Nes aš to nematęs niekada gyvenime. Mums ir metro buvo nemokamas, turėjom visi tokį bilietą. Atvažiuoju į tą vietą, bet aš sumaišiau biški, varteliai panašūs. Galvojau pamatysiu merginų, ateinu – o ten vyrai parsiduoda! Irgi toks kilometras – su bizūnais plakasi! Bandžiau pabėgt, bet tie varteliai atsidaro tik iš išorės į vidų ir reikėjo pereiti visą gatvę. Kai grįžau į bendrabutį galvoju: o Viešpatie, kur aš papuoliau, ką aš pamačiau!

– Grįžtam atgal į Vilnių. Kol mokiausi senamiestyje, mačiau, kaip prasidėjo miesto tvarkymas, nuo Pakso, paskui Zuokas išgražino. Prisivogė, bet ir išgražino. Jeigu dabar būtum Tarybos nariu, ar senamiestyje ką nors keistum?

– Keisčiau, labai daug ką. Pirmiausia prisiūčiau šakas Sereikiškių ąžuolui, nes tos dvi merginos nupjovė šakas ąžuolui. Aš buvau jį pagydęs ir ten buvo suveržta metalu, prisiūtas jaunas ąžuolas ir turėjau puikią karūną giliukų ir man Sigitas aiškino, kad jam 800 metų, o dabar spaudoj aiškina, kad 400 metų, kažkodėl… Įtariu, kad Zuokalui trukdo žiūrėt į vandenvietę, ten jis nutrumpino visus medžius ir šitą ąžuolą irgi atėjo metas patrumpinti, kad vaizdas atsivertų. Dar mes turim vieną ąžuolą, bet bijau sakyti kur, kuriam irgi artėja 1000 metų. Dar duočiau įsakymus atkurti mano padarytus darbus: Gedimino kapo kalną, bokštelį nušveisti, kad ten tų šėtonų nebūtų, aukurus atkurti ir restauruoti Mergelių ežerą.

– Čia kur tas ežeras?

– Yra du tarpekliai ant Kryžiaus kalno. Tarp Gedimino kapo kalno ir Trijų Kryžių, Kreivosios pilies yra du slapti tarpekliai, kur išbėgdavo Vyčiai. Tas kuris arčiau Gedimino kapo kalno, ten išteka šaltinis. Ten dabar šiukšlėm užversta. Ir ten susėsdavo visos mergelės su rūtų vainikais. Ten buvo ežeras ir atjodavo vaikinas.

– O ką dar keistum? Kavines judintum? Netrukdo?

– Puikiai sutvarkytos restauruotos kavinės. Pirmiausiai muščiau kainą alui, padaryčiau, kad eilinis Lietuvos pilietis galėtų ateiti ir pasėdėti su šeima – 3–4 litai.

– Klausyk, o reikia Vilniui metro?

– Nu tai aš ir važinėju su metro. Į Santariškes einu pėsčias, į Šeškinę, į Pašilaičius, nes du litus kainuoja bilietas, aš neturiu tų pinigų. Nu tai čia metro.

– Ką manai apie riedlentininkus Katedros, Kudirkos aikštėj?

– Manęs kartais mergaitės prašo nupirkti cigarečių, nes nepilnametės. Ir man labai sunku: gaila ir mergaičių, ir įstatymų leidėjų. Mergaitės vis tiek nori parūkyt: gal naktis buvo sunki, gal pamokos. Ne visai jaunos, gal kokios vienuoliktokės, bet neturi 18 metų ir vis tiek reikia surasti žmogų, kuris tai įvykdytų. Dabar jau baus – 50 ar tai 200 litų – tai atveria Zuokalui žalią šviesą įsirengti naujus apartamentus vien už baudas.

– Tai gerai, kad vaikai ir paaugliai renkasi senamiestyje, aikštėse?

– O kur vaikams dingti? Iš dalies labai gerai. Ir iš dalies labai gerai, kad katalikai renkasi Katedroj, o provoslavai provoslavų… Jėzus pats pasakė, kad tikėjimas yra ne bažnyčioje, o širdyje. Tikrasis riedlentininkas irgi yra širdyje, o ne Katedros aikštėje. Pavyzdžiui, Vitkauskas – aš su juo užaugau Viduklėje, buvau dar berniukas, jis irgi buvo berniukas, tik aš ant kalniuko gyvenau, pas Anicetą, o jis apačioj. Jis paėmė ir merginoms išskyrė du milijonus įlipti į kalną su trispalve, o Vitkauskui niekas nedavė. Ir žemaitis paukšt paukšt ir užlipo, ir iškėlė mažą trispalvę.

– Kokių žmonių tau teko daugiau sutikt: protingų ar kvailų?

– Žinai, kaip yra – ir protingi žmonės yra kvaili, ir kvaili yra protingi.

– O gatvėse? Juk į tave reaguoja… vieni apšaukia, kiti ne. Kokių miestiečių daugiau – bjaurių ar tų, kurie džiaugiasi miestu ir aplinka?

– Na, dabar, pastaruoju metu, Vilnius labai pradėjo keistis. Mes netekom, mano galva, Vilniuj tai daugiausiai, tai ne 400 000 žmonių – o vieno milijono. Specialiai faktai yra slepiami – per didelis skaičius. Įskaito emigruojančius tėvą ir mamą, o vaikų ne – atseit jie neemigravo. O jie kaip tik negrįš.

– Kokią įtaką tai Vilniui daro?

– Milžinišką. Aš nuo 79 metų pradėjau visur landžioti po požemius, kaukoles rinkti, daug kas buvo išplėšta, išdaužyta. Man labai patikdavo į ekskursijas nusivesti filologių su prožektoriais. Dominikonų požemiuose jau ekskursijų neleisdavo, bet mes įlįsdavom pro langiuką tokį. Ten buvo pilna išdžiuvusių žmonių. Domininkonų požemiuose labai patiko, ir merginos žavėdavosi, kad būdavo vietinių vilniečių, kurie atsinešdavo… jeigu moteris, tai vyrą išdžiuvusį, pasideda kaip taburetę. Jei vyras – tai merginą. Tai padaro iš jų stalą, per vidurį padeda moterį išdžiuvusią, vyno butelį tai moteriai ant pilvo ar į tarpkojį įstato, na ir taip leisdavo dieną su keliais vyno buteliais. Merginos sakydavo: „Nu, čia restoranas…“. Sunku pasakyti, kiek tų išdžiuvusių žmonių ten buvo – 100, 200, nesuskaičiuosi. Visi Bernardinų požemiai. Aš net Bernardinų bažnyčioje gyvenau dvi savaites ant vargonų, nes bendrabučio negavau, tai per langai įlipdavau, prožektorių turėjau, balandžiai ten naktį skraido. O rūsiuose tai kaukolių piramidės.

– Turi kokią slaptą senamiesčio vietą, kur eini pamedituot, pabūti vienas?

– Turiu slaptą. Reikia ten įkurti vienišų poetų menę. Viename iš tarpeklių, Mergelių ežero. Šiandien dvylika aviečių ten pasodinau. Aš ten malkų eidavau, pečiui kurti, bet man nelaimė atsitiko: mano Gabija pamilo vaikiną. Aš netekau Gabijos. Ir besimylėdami uždegė butą. Tai gerai, kad man pavyko tą meilę užgesint. Dabar draugauja gerai – jie klasiokai. Gabiją Giniotis priėmė be konkurso į trečią, o Koršunovas Luką tik į pirmą.

– Pats Facebook‘u naudojiesi?

– Ne. Aš net kompiuterio neturiu. Bet žinau: keturi yra Facebook‘ai: Vildaugo, Vilgaudo, Stasio Urniežiaus ir dar kažkoks. Bet su manim tai visiškai nesusiję. Vieną prižiūri Kanados lietuvis.

– Tai visgi nežinai, kas yra kompiuteris?

– Tikrai nežinau. Net neturiu iš ko jį nusipirkt. Aš specialiai padarytas bedarbiu tokiu, baudų mokėtoju.

– Bet kas tas Facebook’as tai žinai? Iš dukros?

– Ne. Turiu draugų, kurie įjungia ir parodo: „žiūrėk, ką apie tave rašo“. Prifilmuota… Garliavos protestai kai prasidėjo, aš Stomos dukrą mokiau. Man su mergaitėm nelabai gerai sekasi, o ji gerai mokėsi. Stoma sako: „Ką tu ten rašinėji, keiksmažodžiais visokiais atsakei?“ Sakau: „Klausyk, Stoma, čia ne aš atsakiau, čia su manim absoliučiai nesusiję“. O susijęs buvo vienas įdomus dalykas: Atėnų meras pakvietė 20 našlaičių iš Lietuvos ir paskyrė mane juos vežt į Atėnų miestą. Ir jau kai atėjo skridimo valanda, tai oro uoste, kur metro jau važiuoja, atvykau su vaikais ir skaičiuoju, kad ne 20 našlaičių, o 22. Viena mergaitė labai glaudžiasi prie manęs ir aš niekaip nesuprantu… Gal Garliavos variantas, gal kas… Tai dabar galiu pavadint „Garliavos“, o tada aš nieko nesupratau kas vyksta. O tada ateina mus išlydėt. Su manim kartu skrist pasisiūlo Kazimiera Prunskienė, paskui pasivadino kunigaikštiene (ji absoliučiai ne mano žmona, mano žmona – karaimė). Ta mergaitė nubėga ir Brazauskui ant kaklo užsikabina. Galvoju: kas čia per našlaičiai? Tada lėktuvo vadas sako: „Prašau lipti“. Aš įsakau visiems našlaičiams į lėktuvą, visi subėga į lėktuvą, aš irgi užlipu, kadangi aš vadas esu tos kelionės, kapitonas, kitaip – kunigaikštis, nes iškviestas Atėnų mero. Lėktuvas pradeda riedėti, o ta mergaitė atsisėda man ant kelių. Kiti našlaičiai tai tokie… aš pats užaugęs internatuose, tiksliau užaugintas, tai yra toks neprisirišimas nei prie vieno, nes yra pavojus, kad gali ne taip baigtis. O čia – ne šiaip, nei taip. Pradedam kilti ir kunigaikštienė Prunskienė išlenda iš po sėdynių, dar išlenda gal 7 vaikinai – kokia čia dar našlaičių kelionė? Grąžina man mano diplomatinį pasą, nes dar buvo Tarybų sąjunga, dar nebuvo laisvos Lietuvos. Žiūriu, vietoj mano dukters įklijuota Audronė Usonytė. Aš jos klausiu: „Čia tu?“ Jai buvo kokia 13 metų, sako : „Taip, čia aš.“ O aš klausiu : „Tai kaip tu taip Brazauskui ant kaklo, Algirdui?“ O ji sako: „Čia mano senelis!“.

– O kur Prunskienė skrido?

– Į Atėnus, dėl Klaipėdos uosto, kad parduotų graikams Klaipėdą.

– Nuklydom. Kaip vertini šiuolaikines technologijas?

– Na kaip, su tuo turim sutikti. Sutikti, kad jos nesustodamos, dabar dar lėtai juda, bet po 10 metų jau bus visur.

– Robotai vaikščios?

– Ko gero, kad vaikščios. Čia yra neišvengiama. Vertinu ir technologijas ir antitechnologijas. Kai ateini į mišką ir ten iš plastmasinių medžių viskas – tai joks ne miškas.

– Pats mobiliuoju naudojiesi? Kaip vertini „laisvalaikį mobiliajame ekrane“? Juk esi matęs, kaip jaunimas nebeišlenda iš mažų ekranų?

– Gailiuosi truputį. Traukinys net tais bėgiais važiuoja: jaunimas turėtų eit prie Mergelių ežero, pagrybaut, pauogaut, į žvaigždes pažiūrėt.

– O jeigu eina prie Mergelių ežero alaus maukt?

– Bet aš vieną dalyką pastebėjau, kad tik dalis jaunimo maukia alų, kiti tik butelį, du butelius – čia nieko blogo. Arba keturiolikmečiai vaikinas ir mergina į žvaigždes žiūrėdami pasibučiuoja – čia normalu. Bet aišku, jei jau pradeda ten kažką daryti, ten kokie abortai…

– Bet jeigu mergina ir vaikinas turi išsiskirti, išvažiuoti į kitą miestą, tai tie telefonai yra vienintelė bendravimo priemonė jiems. Ar tai blogai?

– Kad bendrauja – gerai. Bet tai būtent ir parodo neparuošimą kultūrai. Pavyzdžiui, jei tampi vienuoliu ar klieriku kunigų seminarijoj ir negali apsieit be merginų – nu tai nusirenk tą sutaną. Kai aš tapau KGB agentu, Kovas Nr. 11, tai sėdėt klausykloj su diktofonu ir įrašinėti mergaitės išpažintį ir priduoti – tai koks tada aš klebonas? Juokinga! Ir čia jau trūkumas, kad nėra paruošimo, kad reikia džiaugtis gyvenimu. Nu gerai – paskambinai, pranešei. Bet reikia džiaugtis saule, žvaigždėm, gėlėm.

– Ar technologijos pavogs žmones iš miesto? Ar sumažės žmonių mieste?

– Iš pradžių aišku pavogs, bet nepavogs tų, kas jau suprato, kas tai yra. Jie atvažiuos, nes verslininkai sukurs konkurenciją brangioms kavinėms, atsiras tokių Mergelių ežerų. Dabar dar tokia pati miesto atsigavimo pradžia, kaip kokie pirmieji Sąjūdžio žingsniai. O Sąjūdyje nebuvo žmonių, man vienam pirmųjų iškėlė baudžiamąją bylą, 50–oje vidurinėje. Nes aš panaudojau senelio manevrą ir iškėliau trispalvę ant pagalio. Ir vaikai bėgo iš pamokų, klausėsi apie Lietuvą, Kudirką ir nėjo į pamokas. Kiti mokytojai negalėjo tada mokyti kitų dalykų, todėl mane ir šalino. Aukštikalnienė Auksė pašalino mane, bet vaikai teismo salėje apgynė nuo saugumo. Ten susirinko visa mokykla ir vaikų neįleido į teismo salę, tiktai mokytojus, tėvus ir suaugusius. Tada ką tėvai padarė: atidarė langus, o ten minia vaikų – 300–400, nemažiau. Ir visi rėkia „Lietuva, Lietuva“. Teisėja išsigando, išteisino mane.

– Turi, žiūri televizorių?

– Taip. Aš laimėjau bylą dėl Signatarų namų ir man priteisė už praleistus metus atlyginimą – 4000 litų. Ir aš nusipirkau didelį tokį, kineskopinį, bet dabar jau jis senas.

– O ką žiūri?

– Aš labai mažai žiūrėdavau. Labai domėdavausi politika, žiūrėdavau „Panoramą“, o dabar mane traukia religija, traukia meditacijos, knygos – dabar skaitau Selindžerį. Kai skaičiau jį universitete, tai nesupratau jo.

– Tu dažnai įsiverži į vestuves, vakarėlius ir dedi kokį „performance‘ą“. Gal atsimeni kokią gerą istoriją?

– Tai daug ką aš prisimenu. Pavyzdžiui, labai mūsų mylimą Algirdą Brazauską. Ten buvo LSDP būstinė, tai įsiveržiau su kirviu, pas Brazauską į kabinetą, jis kompiuterių irgi neišmanė, buvo kitos pakraipos. Su kirviu aš jo klausiu: „Ką tu galvoji apie dievą?“. Ir jis nieko, neiškvietė jokios apsaugos, tik žiūri žiūri į mane ir klausia: „Gal nori vyno?“. Ir tada susitaikėm.

– Girdėjai, kad buvo idėja atkurti monarchiją Lietuvoje? Jei monarchiją atkurtų, tau užtektų kunigaikščio titulo, ar visgi norėtum būti monarchu?

– Nu aš negaliu palikti savo titulo. Čia iki mirties, popiežiaus įšventintas. Ir Bačkis negali, jis tik atsistatydino. Kai Jonas Povilas II atvažiavo į Lietuvą, Paksas buvo, ir Pilies gatvelė pirmą kartą buvo nudažyta, sutvarkyta. Bet juokingiausia buvo, kai popiežius važiavo pro mano namus, mano balkone buvo dvylika merginų ir aš vienas, ir daug gėlių. Mano balkonas yra laimėjęs gražiausio balkono titulą. Tada mano žmona Dalytė pasiėmė pelargonijų puokštę, o popiežiaus automobilis neturi stogo, ir metė iš ketvirto aukšto. Ir pataikė tiesiai popiežiui ant galvos. Ir staiga atėjo 12 apaštalų, kaip kad aš, su lietpalčiais. Lietpalčiai atsisegė – ir staiga į balkoną nukreipti automatai. Įsakiau merginoms gultis, o pats stebiu pro groteles – jie tą puokštę kramtė, uostė, supratau, kad tikrina, ar neužnuodyta. Juk Lozoraičio mirtis – aiškina, kad jis „Draugystės“ viešbutyje buvo nunuodytas. Kad jo žmona turi plaukų jo nusikirpusi, o Italijoj technologijomis nustatę, kad taip ir buvo.

– Kaip manai, Šapranauskas kvailai pasielgė?

– Aš su Šapranausku esu panašiai išgėręs alaus kaip su tavim. Jis naktį eidavo pasivaikščioti. Jis iš tų žmonių, kuriems įdomu pabendraut. Nes gyvenimas praeina…

– Tai buvai Šapranausko laidotuvėse?

– Buvau. Aš atsiklaupiau, ir manęs neareštavo. Aš labai nustebau. Šapras… ir suklydo ir ne. Technologija yra… jei ji gamina iš stiklo mišką – tai gražu. Bet jeigu technologija tarnauja blogiui – tai negerai. Taip, kaip bankai. Kiek jų turim – 16? Gali tik atnešti pinigus ir priduoti, bet atsiimti nebe. Tai kur mūsų valstybė, saugumas? Kai aš buvau klieriku saugumiečiu, Kovas Nr.11, aš buvau geras saugumietis. Mane iškvietė į Vilnių, į „Neringą“. Atvažiuoju į Vilnių, vykdau įsakymą, buvau baigęs ką tik Leningrado karinę mokyklą. Atvažiuoju, ateinu nurodytu adresu, klausinėju, visi kalbėjo rusiškai, suradau ir ateinu – raktininkė sėdi. Man ji sako: „Stasiuk, kiek mes tavęs galim laukti, ko taip ilgai“ ir duoda raktą. Man tai blusos miršta. Galvoju – na ką, egzekucija bus. Aš tai žinau, kad aš klierikas. Užlipu į tą trečią aukštą, atsirakinu duris, o ten keturių vietų lova ir nepaprastai graži mergina – kaip Paryžiuj – krūtys, tarpkojis, visa graži. Ir sako: „Stasiuk, tai pagaliui atvykai!“ Ir aš iškart suprantu viską, kame bajeris, ko aš iškviestas į Vilnių. Tai aš atsiklaupiau į kampą ir meldžiuosi, ir verkiu, visu garsu, iš visų jėgų meldžiuosi. O ji: „Nu, Stasiuk, nu baik, ateik“. Aš tai suprantu, kad čia visur diktofonai, mikrofonai ir jei permiegosiu… Nu aišku, ji nerealaus grožio, dabar tokių nebūna, gal ji iš Ukrainos buvo? Bet puikiai lietuviškai kalbėjo. Paskui atsibodo jai viskas ir po kokio pusvalandžio gundymo pasakė „Idy ty nx bl, nimagu bolshe“ ir išėjo. O aš toliau verkiau.

– Iš kur butas Pilies gatvėj?

– Butas atsitiko taip: man atėjo eilė gaut kooperatinį butą, kai dirbau 50–oje vidurinėje mokykloje. Gavau pirmą – pavogė. Sumokėjom gal 3000 rublių – tai čia jau dideli pinigai. Mes su Dalyte nevalgėm, taupėm – pavogė. Grąžino paskui tuos pinigus. Davė antrą butą kažkur Pašilaičiuose – pavogė. Paskui mane išrenka į deputatus – vėl ateina eilė. Gavau žemės sklypą Bukiškėse. Merga ten tokia užsimano to sklypo, tai aš kaip krikščionis užleidžiu. Man tada duoda prie Burbiškių, dabar ten kelias – būtų nugriovę. Neišeina ten nieko, irgi matau, kad nepastatysi namo. O mums su Dalyte jau reikia, nes šeimininkė lenkė, Dubingių gatvėj prie Šatrijos knygyno, liepė išsikraustyti. Mes gyvenom pas tą lenkę, nuostabi moteris, bet tik su sąlyga, kad neturėsim vaikų. Tai mes dešimt metų pragyvenom ir nėra vaikų, nes vykdėm tą reikalavimą. Ten buvo aštuonių kvadratų kambariukas, bet simpatiškas toks. Bet sąlyga, kad nėra vaikų. Bet man teko išsikraustyti, nes tapau deputatu, o ten prasidėjo visokie dalykai, o lenkams su lietuvių deputatais nepakeliui. Ir tada kas įvyko… atėjo vėl eilė gauti būtą: Fabijoniškėse skiria butą – ir vėl jį pavogia. O Pilies gatvelė buvo kaip tik visa iškasta, griovys, ten visos kanalizacijos, žiurkės laksto, visi masiškai bėga iš Pilies gatvės, palieka butus ir į Fabijoniškes, nes ten viskas sutvarkyta, padaryta. Aš tada Dalytei sakau: „Dalyte, imam butą Pilies gatvelėje, na ką padarysi, kad ten avarinis namas, kad senamiestis, žiurkynas, katės, šunys laksto.“. Ir paėmėm. 56 kvadratai, pakviesiu kavos kada.

– Tai gerą butą dabar turi?

– Nu tai su Fabijoniškėm nepalyginsi. Dabar tie, kurie pavogė Fabijoniškėse butą, tai keikiasi. Dabar jų trijų kambarių butas kainuoja 150 000, o čia pusę milijono. Tai jie aišku, kad į šuns dienas Kunigaikštį deda.

– Koks tavo mėgstamiausias anekdotas?

– Aš mokėjau nemažai… bet labai nutolęs dabar. Mano visas gyvenimas kaip anekdotas.

Dėkojame, šį interviu mums paskolinusiam “buržujui” : http://www.kleckas.lt/blog/popieziaus-isventintas-kunigaikstis

Tekstas paimtas iš http://www.kleckas.lt/blog/popieziaus-isventintas-kunigaikstis

Do NOT follow this link or you will be banned from the site!