Rezidentė, kurios pristatinėti, greičiausiai, nereikia – Ieva Keliauskaitė-Mališauskė.
Tvaraus mados ženklo Mali.Keli įkūrėja. Merginos kūryba paremta „zero waste“ (nulinių atliekų) principu, jos sukurti rūbai nepalieka jokių nepanaudotų skiautelių, o jei ir lieka tokių – jos vis vien tampa kūnu 
Ievos kūryba, kone vienetinė tokia Lietuvoje, tačiau turinti savo vartotojų nišą. Pavyzdžiui, prie tokių atlikėjų kaip Baltasis Kiras ir Migloko įvaizdžio kūrimo prisidėjo būtent Ievos kurti rūbai. Jie – itin spalvingi ir spinduliuojantys gera energija, kas taip pat labai svarbu jos kūryboje. Mergina atvirai kalba apie psichinę sveikatą, jos svarbą, todėl kiekviena spalva ar raštas nešą tam tikrą žinutę. Prie viso to, Ieva užsiima ir reta kserografijos technika, kurios pagalba vyksta gilūs išjautimai ir saviraiška, bei viena tvariausių fotografinių technikų – cianotipija. Puikiai suprasdama socialinius veiksnius ji aktyviai prisideda ir prie projektų, kurie mažina atskirtį tarp mažumų ar praturtina mažiau galimybių turinčių žmonių kasdienybę. Kaip pavyzdžiui, dirbtuvės Jiezno pabėgėlių centre su ten apsistojusiomis šeimomis bei vietinio vaikų dienos centro vaikais. Didžiuojamės, jog pas mus reziduoja tokie iniciatyvūs ir kūrybingi rezidentai!
#UMIrezidentai rubrikoje – 3 Ievos sakiniai:
„Mano planas 2022-ieji – atrasti ir išlaikyti balansą tarp kūrybinio džiaugsmo ir finansinio stabilumo, neaukojant nė vieno iš dviejų komponentų dėl kito. Tikslas didžiulis ir tikriausiai galėtų būti viso profesinio gyvenimo tikslas, bet aš ambicinga, tai lai šis tikslas būna šių metų tikslas. 
„
„„Pirmasis mano kūrinys – sunku įvardinti. Darbas, kuriuo profesiškai didžiuojuosi ir negėda dėti jį į portfolio, įvyko trečio kurso pirmoje pusėje – kūriau langinių dizainus žiedinės ekonomikos principu. Tačiau kūrinys, kuris man suteikė vieną iš pirmų kūrybinių džiaugsmų turbūt bus, kai būdama antroje klasėje su drauge sukūriau miuziklą „Velnio nuotakos“ pagrindu. Turėjome muzikos įrašus, po pamokų pasiimdavome klasės grotuvą ir kūrėme choreografiją, įtraukėme visus bendraklasius, kurie nebuvo tuo labai patenkinti, o metų pabaigoje pristatėme tėvams – buvo didelis būrys žiopčiojančių raustančių antrokų. Labai gaila, nes įrašų neturime, bet įdomu tai, kad draugė tapo modernaus šokio šokėja bei choreografe, o aš nuėjau link kostiumų. Nuostabu, kad mokytojai suteikė laisvę tai daryti, manau, toks reiškinys ganėtinai retas tiems laikams, kai mokiniai visiškai vieni sukuria ir suorganizuoja „performansą“.“
„Šiuo metu svarbiausias/mėgstamiausias mano kūrinys – tikriausiai svarbiausias bus tas, kurį kuriu šiuo metu. Ar jis mėgstamiausias, sunku pasakyti, nes kurdama dažnai patiriu love and hate / love and resistance jausmus. Šiuo metu eksperimentuoju su reta sena cianotipijos fotografine technika su tikslu spausti / „kepti“ savo kūrinius ant medžiagos ir drabužių.“
