Jau penkerių metų patirtį skaičiuojanti Vilniaus ir Diuseldorfo miestų savivaldybių vykdoma menininkų mainų programa šiandien gali pasigirti sulaukianti vis daugiau kūrėjų ir auditorijos dėmesio. Šių metų projekto dalyvių kūryba bus pristatyta gruodžio 18 d. 18 val. Užupio meno inkubatoriaus projektinėje erdvėje „Galera“ (Užupio g. 2A).
Vilniaus miesto savivaldybės, Diuseldorfo miesto savivaldybės ir Vilniaus dailės akademijos trišalė bendradarbiavimo sutartis pasirašyta 2013 m. Vienas iš projekto kuratorių, menininkas, VDA Garbės profesorius Saulius Valius prisimena, kad ši graži bendrystė užsimezgėdar 1994 m., jam kartu su bičiuliais Diuseldorfe įkūrus kultūrinių ryšių draugiją „UBERFAHRT e.V. “.
Nuo to laiko suorganizuota daugybė parodų ir kitų kultūrinių mainų tarp Vokietijos ir Lietuvos menininkų.
Ši iniciatyva neliko nepastebėta – Diuseldorfo miesto savivaldybė šalia kitų miestų-partnerių pakvietė prisijungti ir Vilnių. Pirmasis lietuvių menininkas reziduoti Diuseldorfe buvo pakviestas dar prieš pasirašant oficialią bendradarbiavimo sutartį, todėlšiemet šis kultūrinių mainų projektas žymi gražią penkerių metų sukaktį.
„Džiugu, kad visi iki šiol programoje dalyvavę abiejų šalių menininkai, apžvelgdami savo patirtis, pabrėžia šio projekto svarbą ir labai aukštą organizacinį lygį. Tai reikšmingas abiejų savivaldybių kultūros skyrių, taip pat dar vienos projekto partnerės – Vilniaus dailės akademijos veiklos įvertinimas“, – sako S. Valys.
Nuo 2016 m. kaip Vilniaus miesto savivaldybės partnerė projektą kuruoja ir VšĮ Užupio meno inkubatorius.
Šių metų projekto dalyvės – šiuo metu Vilniuje viešinti vokiečių skulptorė Alexandra Klawitter bei du pavasario mėnesius Diuseldorfe rezidavusi tapytoja Vita Opolskytė.
Alexandra Klawitter (g. 1971 m. Brėmene) – produkto dizainerė, skulptorė, grupinių ir personalinių parodų Vokietijoje, Belgijoje, JAV dalyvė ir autorė. Savo kūryboje ji naudoja medį, vašką, stiklą, popierių, geležį, akmenį, emalį, skalūną, tekstilę, elastaną. Pagrindinė Aleksandros darbų tema yra gyvūnai – kūrėją domina jų paskirtis (o gal gyvenimo tikslas?), santykis su žmonėmis, įkvėpimo ji semiasi net iš fizionomijos ar kitų anatominių tyrimų.
Iš pažiūros trapios gyvūnų skulptūros įgauna ir nenusakomų mistinių būtybių bruožų, kartu su jais – ir papildomą emocinį krūvį. Mistifikuotos figūros įtraukia žiūrovą į pasakų, pasakėčių, legendų pasaulį. Kūrėja kelia klausimą, kokias simbolinės reikšmes mes priskiriam kiekvienam gyvūnui ir kaip jos kinta, perėjusios per meno, istorijos ir kultūros filtrus. Kokias baimes, pavojus, fantazijas, istorijas, pradžias ir pabaigas jie mumyse įrašo?
Nors žmogaus figūra Alexandros darbuose nėra vizualizuojama, vis dėlto juose galima justi tiesioginį ir netiesioginį žmonijos poveikį gyvūnams ir jų gyvenamajai aplinkai. Tai įrodo, kad menininkei nėra svetimos ir ekologijos temos.
Šioje parodoje Aleksandra pristatys kompoziciją pavadinimu „Laukas“ (ang. Field).
Vita Opolskytė (g. 1992 m. Vilniuje) – viena perspektyviausių jaunosios kartos tapytojų, du kartus apdovanota skatinamąja premija „Jaunojo tapytojo prizo“ konkurse. Šių metų pavasarį Vita kaip Vilniaus ir Diuseldorfo programos dalyvė rezidavo Diuseldorfe. Viešnagės metu sukurta kolekcija pavadinta „Aklimatizacija, arba Mėnesio trukmės žaidimu“.
Aklimatizacijos metaforą autorė vartoja būsenai, ištikusiai ją naujoje, nepažįstamoje vietoje, išreikšti. Aplankęs jet lag‘oefektas ne tik išbalansavo įprastą menininkės bioritmą bei rutiną, tačiau ir atvėrė didelę prarają tarp jos ir naujojo pasaulio. Užklupo nepažinumo ir nepasitikėjimo jausmas iki šiol buvusiems, regis, įprastiems dalykams.
Tai paskatino Vitą atidžiau įsižiūrėti į svetimą aplinką – ypač studiją, kurioje gyveno ir kūrė, – sutiktus žmones ir galiausiai pačią save. Už akių užkliuvusiuose daiktuose menininkė pradėjo ieškoti prasmių, alegorijų, metaforų ar paradoksų.
Toks „lobių“ ieškojimas, dokumentavimas, tapymas ir kolekcionavimas tapo strategija pažinti. Šis kūrybos laikotarpis tapytojai ilgainiui tapo tam tikru rebusu ir išgyvenimo strategija – stebėti ir fiksuoti aplinką, bandyti ją įminti ir per kūrybą kurti su ja visiškai naują santykį.
„Kiekvienas parodoje pristatomas kūrinys yra šiuo laikotarpiu mane ištikusios būsenos miniatiūra, o jų bendra kolekcija – palaipsnė schema žaidimo, prasidėjusio nuo savęs tyrinėjimo iki (ne)tyčia sulaužytos „Kunsthalles“ kolonos. Visa tai tam, kad atsakyčiau sau į ramybės neduodantį klausimą – kokia šio mano žaidimo prasmė ir tikslas?“ – sako V. Opolskytė.
A. Klawitter ir V. Opolskytės darbų ekspozicijas Užupio meno inkubatoriaus „Galeroje“ žiūrovai kviečiami aplankyti iki sausio 5 d.