Kovo 7–14 d. Užupio meno inkubatoriaus projektinėje erdvėje „Kalnas“ (Krivių g. 10A) bus eksponuojama fotomenininkės Laimos Beržinytės-Gulbinienės darbų paroda „Vidya“. Atidarymas kovo 7 d. 18 val.
Debiutuojanti autorė savų pateikiamų fotovaizdų erdvėje pasirodo savo žanrų ir temų įvairove. Nuo reportažų, nuo greitų ir taiklių pastebėjimų iki portretinių, detalių įsižiūrėjimų, visur yra ta nesiliaujanti ieškojimų, vizualizacijų įvairovė. O ir pati ieškojimų įvairovė čia ne tik dėl paties ieškojimo, o dėl platesnės vizualinės intrigos paieškos. Kokią vaizdo intrigą jaunos autorės darbuose mes matome ir ką mes jos darbuose randame?
Pastebima čia pirmiausia yra komponavimo intriga, kuri čia pasireiškia, prabyla netikėtomis, nelauktomis vaizdų grupuotėmis ir rikiuotėmis. Šeimos ar gatvės scenos, tai artimų ir visai svetimų išraiškų grupavimaisi, kurie yra kupini ne tik atsitiktinumo, nenuspėjamumo, bet ir kupini naujai susikuriančio stichiškumo. Reportažiniai vaizdai yra kupini ne tik pastabumo, bet ir įvairiausių atradimų. Atradimų kaip savaimingumo, spontaniškumo, chaotiškomo besikuriančiuose, besisteigiančiuose dariniuose. O už viso to yra pats nesurūšiuojamas ir nesureguliuojamas gyvenimo stichiškumas. Stilistiškai, tai reportažinės, į suvokimą nukreiptos pastabos. Jose mes regime išgrynintą ir išryškintą, atsiremiančią į sudėtingas sąveikas, įmantrius susitikimus pereinančią rikiuotės raišką. Tokie susitikimai, tokios reportažinės sąveikos raiškios ne dėl atsitiktinumų, o ir dėl tam tikrų dėsningumų. O tai jau forografinės, reportažinės meistrystės žymi paraiška. Progoniai ar ceremoniniai, ritualais virtę vaizdai nėra tik vizualinės ataskaitos. Pats ceremonialas vizualinėje plotmėje turi savyje daug save peržengiančių, pamąstymus ir dvejones, abejones ir sutrikimus keliančias iniciatyvas. Autorė intuityviai tokias iniciatyvas pastebi ir sava stilistika visa tai užfiksuoja. Bet ir pats reportažinis, proginis fiksavimas nėra atsitiktinis reiškinys. Už to ar kito reiškinio esti struktūrinės vaizdo komplikacijos. Ceremonialo, iškilmingumo ekstatikoje yra svarbus komplikuotas kulminacinis taškas.
Komponuojamame reportažiniame pasakojime nuolat regimas netapatumas, pastebimas vizualinis neatitikimas, nesutapimas. Ir čia tarsi nebegalioja tas dažnai dominuojantis greitas suvokimas. Greitu suvokimu viso to neaprėpsime, nes šis tas liks vaizdo nuošalėje. Kai kas vers grįžti ir dar kartą ieškoti naujų vaizdo sąveikos krypčių. Reportažas tada nebe vien tik kronika, o ir įvykis su visa savo vyksmo intriga. Eidama savo nuovoka link fiksuojamų įvykių ir sąveikų, būdama susitikimų ir nuotykių sukūryje. autorė nepasikliauja vadinamąja automatine fiksacija. Čia palikta tai, kas yra ir turi būti sava, kas reiškiama ir laikoma tik savu. Autorė ieško to išraiškingojo savasties dėmens, bet tai pažymi savu stilistiniu nuoseklumu. Savo ir tarp savų vykę susitikimai, savose akimirkose klimpstantys veiksmai čia virsta estetizuota abejone ir dvejone. Reportažiniai komponentai iš emocinių dėlionių pereina į stabtelėjimą, į estetinės minties užuomazgą. O pati minties užuomazga, tai vaizdo krypčių, veiksmo, gesto krypčių mazgas, kuriai išrišti reikia tam tikrų suvokimo pastangų.
Šalia reportažinių intrigų ir reportažinių vaizdų yra čia ir kita žanrinė intriga. Tai pastatymų, režisavimų, fiktyvumu ir vaizduotės provokacijomis grįstos fotografijos. Ir čia pasireiškia kita išmonė, kitokios išradingumo ir vaizdingumo projekcijos. Režisūrinėje plotmėje regime jau kitaip komponuojamą ir kitaip valdomą vaizdą. Regime pastatymą, matome inscenizaciją be vadinamo dirbtinio dramatizmo. Matome daug nuotaikingų šypsnių, daug atviros nuotaikos išraiškų. Bet tame yra išsaugota esmė ir esminis veiksmo komponentas. Komplikuotose, ne visada patogiose sau keliamose užduotyse autorė nebijo eksperimentuoti. Ji nerodo laboratorinio, darbinio, varginančio momento, čia yra rodomas pats vizualinis apibendrinimas. Šio esminio momento estetinė intriga išsaugoma ir išlaikoma režisuojamoje erdvėje, nušviečiamoje ir dekoruojamoje erdvėje. Tame yra savitos ornamentikos, bet visa tai ne dėl pagražinimo ar padailinimo pasitelkta ornamentika. Pati ornamentika, tai gerokai platesnės įvykio ornamentinės galimybės ir aplinkybės. Autorė tokia ornamentuote siekia esama paversti galima. Čia siekiama režisuojamą sceną paversti ieškojimų scena. Scena, kai kyla intriga tarp vaizdo ir vaizduojamo dalyko. Vaizduojamas dalykas netenka tikslių nuorodų ir tikslių atitikmenų, bet tokiu būdu vaizdas išsiplečia.
Dar viena svarbi autorinė atradimų ir paieškų, dėlionių ir dvejonių erdvė – tai portretavimo erdvė. Čia bene daugiausia vizualinių autorinių pavojų ir pagundų. Pagundos kyla šypsnio, besišypsančios išraiškos plotmėje. Čia lengva nuklysti ar pasiklysti jau įtvirtintoje stilistikoje ar stilizacijoje. Šypsnis, šypsenos raiška labai lengvai gali virsti nevaldoma grimasa. Grimasa bus kliūtis, neįveikiama veido kliūtis, neįveikiama veido užtvara ar užkarda. Bet autorė visa tai savaip įveikia. Šypsnis šiuose portretiniuose eksperimentuose nenukrypsta į pagerinimo ar pagražinimo paribius. Besišypsančiose išraiškose ne tik pati šypsena, kuri neatskiriama nuo pačių besišypsančiųjų. Šypsnis čia yra ne tik emocijos atkarpa ar iškarpa, ne provokacijos, ne stichiškumo kulminacija. Tokiose portretinėse sąveikose esti ir kitokio pobūdžio paraiškos. Veido išraiška čia nevirsta tik tam tikra momentine kauke. Išraiška čia yra savojo vaidmens, savojo veiksmo ir savojo nuotaikingumo išraiška. Autorė negriaudama jokios išraiškos savasties, neprimesdama savojo matymo stilizacijos nori tas nuotaikingumo išraiškas atverti, nori parodyti įvairialypes šypsnio kryptis ir maršrutus. O tos kryptys ir tie maršrutai ne tokie jau tiesūs. Čia daug vingių ir daug kreivių, kurie griauna vadinamą naiviąją tapatybę. Šypsena nėra tik šypsena, kuri pritaria ir palaiko, kuri yra teigiamas atsakas į kažką. Šypsnyje visada lieka šiokia tokia matoma skirtybė, matomi, bet ne visada norimi išsiskirti neatitikimai, nesutapimai. Neatitikimai čia nėra klaidos ar klaidinimo strategija. Tai yra ieškančios, veido ieškančios, o ne pasklydusios, ne tik klaidžiojančios išraiškos.
Visi minėti žanrai ir ir tų žanrų inicijuojamos temos – tai autoriniai pasakojimai. Ir tie atviri vizualiniai pasakojimai yra kupini mums paliekamų slėpinių. Tai – vaizdo perteklius, sutelpantis į nuotrauką. Tokie – režisuojami ir inscenizuojami slėpiniai, fiksuojamos tikrovės interpretacija. O tokia tikrovės interpretacija – tai polemika su esamais vaizdo patogumais ir nepatogumais. Už jau esamų atvirų ar privačių istorijų, už esamų faktų ar faktologijų autorė ieško savojo pasakojimo pateikimo galimybių.
Autorinėje plotmėje už techninio ir estetinio valdymo yra vizualinė įžvalga, reikiama nuovoka ir vizijų arsenalas. Pradedančiam autoriui visa tai yra labai svarbios ir būtinos savybės. Veido brėžiuose ir įvarialypių įvykių, ceremonijų ir ritualų rėžiuose autorė kartais palieka suvokėjui vos pastebimus vizualinius štrichus, kūrybinės pretenzijos štrichus. O tai jau autorystės inicialai.
Jurgis Dieliautas