Jaunosios kartos menininkas Žilvinas Bražukas 2016 m. baigė grafikos bakalauro studijas VDA, o 2018 m. fotografijos ir medijos meno magistrą. 2019 metais menininkas tapo pirmos vietos nugalėtoju tarptautiniame A. Švėgždos piešinių konkurse su savo piešinių serija „Animals of Google“. Naudodamasis lakoniška vaizdo ir teksto jungtimi, savo struktūra primenančia internetinius memus, Ž. Bražukas daugiausia kuria trumpus humoristinius ir (auto)ironiškus pasakojimus, kuriuose atsispindi autoriaus požiūris į beprasmių vaizdų perpildytą ir neretai absurdišką kasdienio gyvenimo realybę.
Birželio 3–19 d. Užupio meno inkubatoriaus „Galeroje“ veikia šio autoriaus paroda „Gluten Free“ („Laisvas. Be glitimo“). Ta proga uždavėme Žilvinui keletą klausimų.
– Studijavai grafiką, vėliau – fotografiją ir medijų meną, dalį šios parodos sudaro silikoninės skulptūros. Ką atrandi kiekvienoje iš šių sričių, kaip jos padeda išreikšti save?
– Grafikoje neišvengiamai gavosi piešti. Piešimas lydi mane lig šiol, nors pastaruoju metu jį esu kiek apleidęs – dėl būsimos parodos visas pajėgas mečiau į latekso pusę. Kitas dalykas su pačia grafika nesusijęs, tačiau tų studijų metu, jungdamas vaizdus su prierašais, išspaudžiau savą stilių, radau drąsos juokauti ir išlikti kūrybiškai nuoširdžiam.
Fotografijos ir medijos menas techniškai davė ne tiek daug – ten papuoliau jau idėjiškai suformavęs baigiamąjį kūrybinį projektą, kurio pagrindas buvo piešimas ir estampas, su tradicinės animacijos elementais. Tačiau tai labai sustiprino mane kaip kūrėją iš konceptualiosios pusės. Kas neišvengiamai lydi lig šiol.
O šiaip stengiuosi nebūti technologijos „vergu“, t. y. neužsiimti kažkuo vien dėl įgytos specialybės. Ko reikia kilusiai idėjai geriausiai išpildyti, tuo ir užsiimu. Taip antrame kurse teko mokytis agurkų „vekavimo“, taip ir dabar pakrypti į skulptūrą.
– Ši paroda – apie savęs pažinimą, baimę ir laisvę bei kažką velniškai mielo ir kartu šlykštaus. Viena iš figūrų – daugiasluoksnis ir išties kiek bauginantis – net ir jogos poza! – krokodilas. Vis dėlto, kaip tą krokodilą, t. y. savo baimes, prisijaukinti? Ar pats turi kokių nors baimių, kurias jautiesi įveikęs?
– Kai ruošiau parodos koncepciją Kultūros tarybai, buvo gūdus 2020-ųjų pavasario karantinas, tad baimė ir nežinia tikrai buvo paėmusios viršų. Gal todėl aprašyme tiek ir susikoncentravau į šiuos dalykus. Tačiau viskas baigėsi daugmaž gerai. Praėjusius metus galiu netgi vertinti teigiamai kūrybos ir asmeninio gyvenimo prasme. Kaip tai pavyko – negaliu pasakyti. Galbūt pasisekė. Kanadiečių psichologas prof. J. B. Peterson yra pasakęs: „Misery is when you stop“ – tad galbūt pavyko dėl to, kad nesustojau ir kažką dariau. Nebūtinai didingus dalykus: nuo pradėjimo sportuoti iki paprasčiausio pyragų kepimo. Pastarieji, tiesą sakant, išeina ne itin skanūs lig šiol.
O baimių, žinoma, yra ir buvo. Nemažai išminties pasisėmiau jau minėto prof. J. B. Peterson paskaitose. Taip pat ir su sportu – jaučiau diskomfortą pradėti, tačiau nuėjęs supratau, kad tai yra smagu. Butiokų prašymu stengiuosi nežudyti vorų, kurie mūsų senuose namuose užauga stebėtinai dideli. Didelis iššūkis buvo ir magistro studijose pereiti į priešingą (bent mano akimis) katedrą, nes bijojau likti nesuprastas. Tačiau taip nenutiko ir viskas išėjo į didelę naudą.
Tiesą sakant, jaučiu, kad po vienų baimių atsiranda kitos – mažesnės ar didesnės – tačiau tai turbūt normalu. Nemanau, kad būti bebaimiu gali būti sveika, nes tai tikriausiai reikštų, kad likai be fantazijos.
– Kaip atradai latekso medžiagą?
– Lateksą atradau visiškai atsitiktinai. Kurdamas ir rašydamas magistrinį darbą apie ketvirtosios sienos lūžį, turėjau idėją savo piešiamus personažus perkelti į skirtingas būvio formas – nuo eskiziško piešinio į estampą, į animaciją – kaip aukščiausią būvį įsivaizdavau personažo visišką perėjimą į realybę, šiam tampant apčiuopiamu skulptūros formoje. Kadangi mėgstu ironiją, kilo mintis vieną liūdnoką ančiuką nulipdyti kaip skulptūrėlę ir sugrūsti į tuščią lavos lempos butelį – taip ančiuką tarsi išlaisvinti nuo dvimačio ribotumo, tačiau realybėje įsprausti į naujus ankštus rėmus. Su šia idėja atsirado gamybinis azartas – kaip sugrūsti skulptūrą pro siaurą stiklinį kaklelį, išlaikant abu objektus nepažeistus. Po svarstymų jau buvau suplanavęs prasiskečiančio kokteilių skėtuko mechanizmą, tačiau visai netyčiomis dailės prekių parduotuvėje užmačiau skysto latekso, kuris įprastai naudojamas kaukių gamybai, ir supratau, kad galvosūkio sprendimas daug paprastesnis.
Studijos baigėsi, lateksas liko – tad nusprendžiau dar ką nors nulipdyti, kad nereikėtų veltui išmesti. Taip va ir išėjo, kad dabar tenka latekso vis dasipirkti.
– Ar meno darbas turi gimti sunkiai, ar vis dėlto kūrybinės kančios yra pernelyg idealizuotos?
– Kalbant apie techninį kūrybos procesą, nemanau, kad kūrinys turėtų gimti sunkiai. Kai yra įkvėpimas, idėja, kurią norisi realizuoti, net ir ilgame procese darbo kančia kaip ir nesijaučia. Būna nuovargis, tačiau tai skirtingas dalykas. Žinoma, visuomet gali būti ir išimčių. Prieš porą metų kuriant magistrinį darbą, finale kiek palydėjo kančia, tačiau tai buvo labiau dėl nerimo, ar neprašaunu pro šalį, o ne dėl sudėtingos gamybos.
Kas kita su pačia kūrinio idėja. Kūryba įprastai stengiesi išreikšti vidinius jausmus ar mintis – tai būna ir džiugūs dalykai, tačiau tenka pripažinti, kad dažnai įkvėpimas kyla iš Jūsų įvardijamos kančios ar kitų negatyvių potyrių. Peržvelgęs savo skulptūras, pastebėjau, kad net ir į tas, kurias susiruošiau lipdyti grynai dėl „sportinio intereso“, sugebėjau įdiegti negatyvesnių projekcijų.
Kodėl taip yra – tiksliai įvardyti negaliu, tačiau viena kilusių minčių yra, kad gal meno žmonės dažniau lieka nesuprasti, tad tokie pojūčiai medianoje paima viršų. Gaunasi savotiška terapija, kartu išskiriant išliekamąjį produktą (ar atvirkščiai).
Drįsčiau manyti, kad tas pats, vadinkim, meno lankytojas veikiau renkasi kančias nei džiaugsmus. Taip viskas ir įsisuka.
Tik tos meno kančios vyraujanti raiška gal kiek per daug tiesmuka ir rimta – manau, kad kartais galima pakentėti ir linksmiau.
– Koks jausmas būti parodos autoriumi?
– Jausmas geras. Visą laiką gamybos fragmentus kėliau į Instagram istorijas, atsirado šioks toks ir žmonių susidomėjimas, tad smagu pagaliau galėti pakviesti Takeshi smalsuolius į gyvąją peržiūrą.
– Ačiū už pokalbį.
