Spalio 3–5 d. LITEXPO vyko 16-oji tarptautinė meno mugė ArtVilnius’25, kurioje Užupio Meno Inkubatorius pristatė jungtinę rezidentų Elenos Laurinavičiūtės, Eglės Valentinavičienės ir LABA NEBULA (Kristina Švenčionytė ir Artūras Ustinovas) ekspoziciją. Dėkojame menininkams ir ekspozicijos kuratorei Gretei Onai Tvarkūnaitei.
Ekspozicijoje pristatyti kūriniai kalbėjo apie tai, kas slypi už regimybės: tirpstantį, dreifuojantį pasaulį, medžiagą kaip atmintį ir intuiciją kaip pasipriešinimo formą. Trys meninės kalbos veikė viename idėjiniame lauke – antropoceno epochoje, kai žmogaus veikla palieka ne tik kultūrinį, bet ir geologinį pėdsaką, o menas tampa nebe objekto, bet kritinio jautrumo praktika.
LABA NEBULA dueto instaliacija „Danse macabre (A23a): when the wind blows“ perskrodė paralelias trajektorijas – fikcinę, ironiškai pozityvią praeitį ir žiaurią, tirpstančią dabartį. 1986-ųjų animacijos apie branduolinį naivumą When the wind blows inspiruotas garso takelis ir ledkalnio A23a ledinis dreifas susiliejo į vieną metaforą: hipnotizuojančią mirties šokio spiralę, kurioje civilizacija, įstrigusi tarp įpročio ir katastrofos, tarsi aklai sekė iš senų instrukcijų likusiu ritmu. Jų mantra rezonavo su pasikartojančia, bet neįsisąmoninta destrukcija – ar girdime tai, kas jau griūva? Kaip galėtume perfrazuoti Walterį Benjaminą, istorija atsivėrė ne kaip pažangos linija, bet kaip sprogimo banga, kurios griuvėsiai tapo artefaktais. Menininkai pasitelkė ledą, garsą, video ir vinilą kaip istorijos šukes, iš kurių lipdė apokaliptinio jautrumo ir ekologinio liūdesio estetiką.
Eglės Valentinavičienės keraminės skulptūros kūrė erdvę, kurioje dominavo ne aiškumas, o neapibrėžto potencialo įtampa. Jos pasirinktas metodas – spontaniški, tiesioginiai prisilietimai, pasitikint vien pirmine pajauta – leido tyrinėti ribą tarp to, kas laikoma „legitimiu“, ir to, kas gimsta nesąmonėje ar pusiau sąmonėje. Tai buvo kvietimas žiūrovui suabejoti racionalumo dominavimu mūsų sprendimų priėmime ir leistis į vidinį judesį, link kūrybos kaip savireguliacijos, o ne produktyvumo. Šioje praktikoje slypėjo ir pasipriešinimas sisteminei inercijai, ir jautrumo forma, leidžianti būti santykyje su pasauliu per jausmą, o ne kontrolę.
Elena Laurinavičiūtė, pasitelkusi keramiką kaip garsinę skulptūrą, pažadino ir prakalbino pačią materiją – molį – iš jo tariamai „statinio“ statuso. Skulptūros tapo aktyviomis rezonansinėmis kameromis, kuriose oro srautas prabilo švilpimu, gaudesiu, drone – ilgu, nenutrūkstamu garsu, primenančiu ritualinę atmintį. Pavadinimas „Protėvių dronai“ jungė akustinį peizažą su tūkstantmečių senumo tradicijomis – Elena grąžino mus į jutiminį pažinimo lauką, kuriame keramika tapo ne tik paviršiumi, bet instrumentu, kanalu, orakulu. Kaip yra rašiusi Ursula K. Le Guin, „senovės technologijos buvo pirmiausia sensorinės – pasikliaujančios medžiagos išmintimi, o ne jos užvaldymu“. E. Laurinavičiūtės kūriniai sugrąžino mus į tokį laiką – kuriame materija buvo dialogo dalyvė, o ne tik formos nešėja.
Visų trijų projektų siūlytas žvilgsnis į materiją – ar tai būtų tirpstantis ledas, molis ar oro vibracijos – atskleidė antropoceno menininko vaidmenį: ne kaip viską valdančio kūrėjo, bet kaip tarpininko tarp regimo ir nematomo, tarp realybės ir jos galimų pabaigų. Tai buvo paroda, kuri ne tiek davė atsakymus, kiek skatino mus perrašyti klausimus. Tai – ne dokumentacija, bet pajautos topologija, per kurią sklido ne tik žinia apie griūvantį pasaulį, bet ir bandymas su juo susikalbėti.
Renginio akimirkas užfiksavo Jurgita Kunigiškytė.
/
On October 3–5 The 16th international art fair ArtVilnius’25 took place at LITEXPO, where the Užupis Art Incubator presented a joint exhibition by residents Elena Laurinavičiūtė, Eglė Valentinavičienė, and LABA NEBULA (Kristina Švenčionytė and Artūras Ustinovas). We would like to thank the artists and exhibition curator Gretė Ona Tvarkūnaitė.
The works presented in the exhibition spoke about what lies behind visibility: a melting, drifting world, matter as memory, and intuition as a form of resistance. Three artistic languages operated within a single conceptual field – the Anthropocene epoch, when human activity leaves not only a cultural but also a geological footprint, and art becomes a practice of critical sensitivity rather than an object.
The installation Danse macabre (A23a): when the wind blows by the duo LABA NEBULA pierced parallel trajectories – a fictional, ironically positive past and a cruel, melting present. The soundtrack, inspired by the 1986 animated film about nuclear naivety When the Wind Blows, and the icy drift of the iceberg A23a merged into a single metaphor: a mesmerizing spiral of death, in which civilization, stuck between habit and catastrophe, blindly followed the rhythm left over from old instructions. Their mantra resonated with repetitive but unconscious destruction—can we hear what is already collapsing? To paraphrase Walter Benjamin, history unfolded not as a line of progress, but as a shock wave whose ruins became artifacts. The artists used ice, sound, video, and vinyl as fragments of history, from which they crafted an aesthetic of apocalyptic sensitivity and ecological sadness.
Eglė Valentinavičienė's ceramic sculptures created a space dominated not by clarity, but by the tension of undefined potential. Her chosen method—spontaneous, direct touches, relying solely on primary sensations—allowed her to explore the boundary between what is considered "legitimate" and what is born in unconsciousness or semi-consciousness. It was an invitation to the viewer to question the dominance of rationality in our decision-making and to embark on an inner journey towards creativity as self-regulation rather than productivity. This practice also contained resistance to systemic inertia and a form of sensitivity that allowed one to relate to the world through feeling rather than control.
Elena Laurinavičiūtė, using ceramics as sound sculpture, awakened and gave voice to the material itself—clay—from its supposedly "static" status. The sculptures became active resonance chambers in which the flow of air spoke in whistles, murmurs, and drones—long, continuous sounds reminiscent of ritual memory. The title Ancestral Drones connected the acoustic landscape with millennia-old traditions – Elena brought us back to the sensory field of cognition, where ceramics became not only a surface, but an instrument, a channel, an oracle. As Ursula K. Le Guin wrote, "ancient technologies were primarily sensory – relying on the wisdom of materials rather than their domination." E. Laurinavičiūtė's works took us back to a time when matter was a participant in dialogue, not just a carrier of form.
The perspective on matter offered by all three projects—whether melting ice, clay, or air vibrations—revealed the role of the artist in the Anthropocene: not as an all-powerful creator, but as a mediator between the visible and the invisible, between reality and its possible ends. It was an exhibition that did not so much provide answers as encourage us to rewrite the questions. It is not documentation, but a topology of sensations, through which not only the message of a crumbling world was conveyed, but also an attempt to communicate with it.
Moments from the event were captured by Jurgita Kunigiškytė.